Kuvaldos pravardę turintis 29-erių metų S.Maslobojevas sporto pasaulyje nusprendė žengti K-1 keliu. Vienmetis tauragiškis T.Pakutinskas-Smaugikas – MMA žvaigždė, savuose gniaužtuose „uždusinęs“ ne vieną priešininką. O štai iš Gaurės kilęs 31-erių metų S.Gaižauskas – bene profesionaliausias mūsų šalies muai tai kovotojas. Iš Gaurės kilęs sportininkas ne pirmus metus leidžia Tailande, kur vieną po kito ant menčių nokautais guldo vietos kovotojus. Dėl įspūdingos fizinės formos tailandiečiai jį praminė Milžinu.
Pristatinėti šių ringo karalių titulų – neverta. Jie – geriausi iš geriausių ar bent jau populiariausi šiuo metu Lietuvos kovotojai. Tačiau kad ir kaip gerai išmanytume jų smūgių techniką, apie jų vidų žinome kur kas mažiau. Norėdami atskleisti Sergejaus, Sigito ir Tomo asmenybes, 15min uždavė jiems vienodus klausimus. Vieni atsakymai – rimti ir nuoširdūs, kiti – šmaikštūs.
Sužinokite, kurio iš šių kovotojų šaldytuve visuomet rasite cepelinų. Kas nemėgsta „ryžų“ katinų, o kas dievina muilo operas. Kurio pravardė yra „Domkratas“, o kuris labai bijo vabzdžių. Labiau susipažinęs su šiais, iš pažiūros agresyviai atrodančiais vyrais, suvoki, kad tai – tik kovų pasauliui derantis įvaizdis.
APIE POMĖGIUS
– Kokius tris maisto produktus galima visuomet aptikti jūsų šaldytuve?
Sergejus: Mėsa, koks padažas ir mamos marinuotos daržovės.
Sigitas: Šaldytuve daugiau nieko nebūna – tik vištiena, kiaušiniai, pomidorai ir agurkai. Vanduo.
Tomas: Cepelinai, natūralus jogurtas ir kefyras.
– Kokia melodija šiuo metu skamba jūsų mobiliuosiuose telefonuose?
Sergejus: Salifas Keita „Tomorrow“.
Sigitas: Mano telefono garsas visada išjungtas, kad nepažadintų miegančio per pietus (šypteli).
Tomas: „Iphone“ firminė melodija. Daug vargti reikia, ieškant kitos.
– Kokią dainą pasirinktumėte dainuoti karaoke?
Sergejus: Nikolajaus Jemelino dainą „Bėdų bėda“. Negąsdina jo bėdos.
Sigitas: „Rondo“ „Netikėk, ką priešai suoks“ (jau kvatojasi).
Tomas: „Liube“ „Sirata kazanskaja“, kuriai skambant lipu į ringą.
– Kokią pastarąją knygą skaitėte? Filmą žiūrėjote?
Sergejus: Knyga – Steveno Pressfieldo „300 spartiečių“ (Sergejus priklauso „Spartos“ sporto klubui – aut. past.). Filmas – „Prarastasis miestas Z“.
Sigitas: Knygų neskaitau, bet žadu pradėti, o filmas – „Medžioklės sezonas atidarytas“. III dalis.
Tomas: Dailiaus Dargio „Vilniaus bomberio išpažintis“. Patinka filmai ir knygos apie banditus, Rusijos, Italijos, Kolumbijos mafiją. Žiūriu dabar Chucko Norriso filmus.
– Koks užsiėmimas labiausiai atpalaiduoja?
Sergejus: Žvejyba.
Sigitas: Akvariumas. Žuvyčių stebėjimas, maitinimas, priežiūra.
Tomas: Pasivažinėjimas keturračiais Tauragės apylinkėse.
APIE SAVE
– Jei reikėtų save apibūdinti trimis žodžiais, kokie jie būtų?
Sergejus: Užsispyręs, nuoširdus, griežtas. Dalis draugų mane retkarčiais pavadina Hitleriu arba Gestapu. Aišku, juokais. Tai dėl mano griežto būdo. Jei pasakiau, kad padarysiu, tai padarysiu.
Sigitas: Užsispyręs, linksmas ir nerūpestingas. Sunku vertinti save. Juk mes sau esame patys geriausi (juokiasi).
Tomas: Nuoširdus, „nervinis“, ištikimas.
– Papasakokite apie ryškiausią prisiminimą iš vaikystės.
Sergejus: Kai buvome maži, pusseserės mokino važiuoti dviračiu. Pasodino, „užstūmė“ ir paleido. Myniau pedalus, atsigręžiau į jas visas išsišiepęs iki ausų iš laimės. Toks pasididžiavimo savimi jausmas užplūdo. Lyg skrisčiau. Tuomet nugriuvau net nespėjęs atsisukti į priekį. Tos kelios sekundės truko labai ilgai. Jos dar bandė mane gydyti, kad tėvai nepamatytų, bet nubrozdinta buvo visa krūtinė. Klaikiai linksmi prisiminimai.
Sigitas: Buvau turbūt penkerių. Sugalvojau vaidinti indėną. Nusimoviau marškinėlius. Pasipuošiau visokiomis plunksnomis ir bėgau per kiemą. Iš kažkur atsirado „ryžas“ katinas. Bėgdamas užkliuvau už jo ir pargriuvau. Visas pilvas ir rankos buvo nubalnotos, ašarų buvo daug.
Tomas: Kai gal aštuonerių iškritau iš traktoriaus ir vos nepervažiavo. Tikriausiai neprisiminčiau, bet pusbrolis vis papasakoja tą istoriją. Jis vairavo.
– Kokia tėvų citata labiausiai įstrigo? Gal kažko pamokė?
Sergejus: Mama sakydavo: „Taip, esu „vriedna“, bet teisinga.“ Labai mane pykindavo toks jos būdas, bet galiausiai ir mano susiformavo panašus. Gal kartais lieku nesuprastas, bet užtat giliai širdy žinau, kad pasielgiau teisingai, stengdamasis atsižvelgti į visas puses.
Sigitas: Kai padarydavau kažką negero, tėtis sakydavo: „Sūnau, kam tau ta galva ant pečių, jei ja negalvoji?“
Tomas: Mama gąsdindavo, kad jei rūkysiu, būsiu mažas. Tik kartą ir pabandžiau. Užaugau didelis (šypsosi).
Sergejus apie credo: „Tai frazė iš filmo „Žmogus su randu“: „Kiekviena diena virš žemės yra gera diena!“ Tad kol mes čia, virš žemės, galime viską pakeisti. Vėlu bus tuomet, kai jau būsime po ja.“
– Turite gyvenimo credo, kuris leidžia neiškrypti iš kelio?
Sergejus: Tai frazė iš filmo „Žmogus su randu“: „Kiekviena diena virš žemės yra gera diena!“ Tad kol mes čia, virš žemės, galime viską pakeisti. Vėlu bus tuomet, kai jau būsime po ja.
Sigitas: Gal tai ir ne visai credo, bet panašu. Stengiuosi išsikelti tikslą ir jo siekti. Nesiblaškyti. Ne tik sporte, bet ir gyvenime.
Tomas: Visada reikia eiti iki galo, nepasiduoti. Aš visada užsispiriu. Kol negaunu, ko noriu, tol nenurimstu. Ko siekiu dabar? Revanšo prieš amerikietį Tony Lopezą.
– Įvardykite prasmingą jūsų paties atliktą darbą, kuriuo labiausiai didžiuojatės.
Sergejus: Nesididžiuoju nei savo laimėjimais, nei gerais poelgiais. Visokios akcijos, kaip aplankyti vaikų namai, vestos paskaitos mokyklose, jaunimo protinimas, tokios smulkmenos, kaip kažką pakelti, paduoti, kažkam padėti, paskolinti, dovanoti, aukoti, mano nuomone, yra įprasti dalykai. Juos privalome daryti, kad gyvenimas atsidėkotų tuo pačiu. Reikia suprasti: jei visiems aplink tave bus gerai, tai ir tu bėdoje neliksi.
Sigitas: Prasmingo darbo, kuriuo galėčiau didžiuotis, turbūt dar nesu padaręs. Nemėgstu didžiuotis. Paprastumas man labiau prie širdies.
Tomas: Smulkmenos. Neseniai padėjau vienai bobutei. Parvirto, tai pakėliau, paėmiau krepšius ir palydėjau iki namų. Jei matau, kad benamis – ne „latras“, duodu pinigų, pasiūlau nupirkti maisto. Kaip atskiriu, kuris jų negeria? Pasiūlius maisto, akys ima šviesti, išsišiepia. Buvo Tauragėje toks berniukas. Negalėdavau ramiai pro jį praeiti.
– Ar kovotojai kada verkia?
Sergejus: Atsimenu, palūžau po pralaimėjimo „KOK World GP“ 2010 metais Vilniuje. Patekau į pusfinalį, bet patyriau stiprią traumą. Nors buvau geresnis kovotojas už priešininką, porą kartų lengvai pataikęs man į koją, jis privertė ją atsisakyti veikti. Labai pykau ant savęs. Nesulaikiau ašarų iš laimės per sūnaus Ramiro gimimą, iš skausmo – per mylimos močiutės Varvaros laidotuves.
Sigitas: Kovotojai irgi žmonės, jie irgi verkia. Visiem gyvenime nutinka visko, o kovotojui yra dar sunkiau, nes jis ringe turi atrodyti stiprus, nenugalimas, tvirtas, bet kartais širdyje būna taip bloga, kad norisi pabėgti nuo visko ir sėdėti kokiame kamputyje.
Tomas: Tai aišku, kad verkia. Po skausmingų pralaimėjimų, pavyzdžiui. Verkiau, kai Kaune pralaimėjau amerikiečiui. Labiau „iš nervų“. Labai susijaudinau, kai pirmą kartą pajutau savo būsimo vaiko spyrius žmonos pilve. Turėtų gimti birželį, per mano gimtadienį. Bus puiki dovana.
– Kokia pačių savybė labiausiai nepatinka? Savybė, kurios nesinorėtų perduoti atžaloms? Ir kokį talentą norėtumėte, kad turėtų jūsų vaikas?
Sergejus: Norėtųsi, kad vaikai mažiau kreiptų dėmesį į kitus ir labiau koncentruotųsi į savo tikslus. Žinau, kad viską galima pasiekti sunkiu darbu, todėl talentas nėra būtinas. Tad norėčiau, kad jis turėtų aiškius tikslus ir nepasiduotų pusiaukelėje. Būsiu šalia, kad jį palaikyčiau.
Sigitas: Nepasitikiu žmonėmis. Tai kartais sutrukdo užmegzti naujas pažintis. Norėčiau turėti mergaitę ir berniuką. Svarbu, kad būtų sveiki ir protingi.
Sigitas apie save: „Nepasitikiu žmonėmis. Tai kartais sutrukdo užmegzti naujas pažintis.“
Tomas: Esu greitai užsidegantis, tad nenorėčiau, kad toks „nervinis“ būtų ir mano vaikas. Jis turi būti užsispyręs. Tuomet ateis ir talentas.
– Ar yra kažkas, ką labai norėjote padaryti, bet taip ir nepadarėte?
Sergejus: Buvau Kalifornijoje, stovykloje, kurioje lankėsi bokso legenda Oskaras de La Hoya. Visi puolė su juo fotografuotis, netgi tokie sportininkai, kaip Sergejus Kovaliovas, Genadijus Golovkinas, žodžiu, visi, išskyrus mane. Tuomet pasakiau sau, jog pasieksiu tokį lygį, kad jis pats norėtų įsiamžinti su manimi. Deja, nebegaunu vizos į JAV, tad kalnų nuversti man jau nepavyks.
Sigitas: Norėčiau atsiprašyti žmonių, kuriuos esu užgavęs, įskaudinęs, bet neišdrįsau to padaryti.
Tomas: Norėjau vienais metais laimėti viską: ir Europos, ir pasaulio pankrationo čempiono vardus. Nepavyko. Dėl pinigų stygiaus turėjome pasirinkti, kur važiuoti. Pasaulio čempiono vardą jau turiu. Bandysiu šiemet iškovoti ir Europos.
– Turite kokią fobiją?
Sergejus: Bijau aukščio, visokių neaiškių bei šlykščių vabzdžių (juokiasi).
Sigitas: Didžiausia fobija – gyvatės (juokiasi balsu taip pat).
Tomas: Bijau aukščio. Buvau Norvegijos kalnuose, bet nepatiko, nes bijojau nuo jų pažvelgti.
– Tobula diena – kokia ji?
Sergejus: Gyvenu tokiu ritmu, kad net neįsivaizduoju, kokia ji galėtų būti. Kai ją išgyvensiu, papasakosiu „Facebook'e“ draugams. Labai mėgavausi keliomis dienomis, praleistomis Tailande: šiltas oras, jūra, saulė, šeima. Keliavome motociklais, aplankėme įspūdingas vietas. Jokių skambučių. Telefonas tarnavo tik kaip fotoaparatas. Jokių reikalų, skubėjimo, darbų, atsakomybės. Tiesiog išgyveni tą akimirką. Be galo nuostabus jausmas. Tikriausiai tai ir yra ta laimė, tobula diena.
Sigitas: Kai atsikeli ryte ir nieko neskauda. Paskambini šeimai, draugams. Sužinai, kad jiems viskas gerai. Tuomet galiu džiaugtis.
Tomas: Tokia, kaip šiandien. Atsikėliau vėlai, pavalgiau, pamiegojau vėl. Žmona padarė pietus. Pažiūrėjau keletą serialų. Mėgstu muilo operas. Žiūriu „Amžiną meilę“. Žmona juokiasi iš manęs. „Itališką meilę“ žiūrėjau, atsibodo. Tai dabar turkišką muilo operą stebiu.
Tomas apie tobulą dieną: „Mėgstu muilo operas. Žiūriu „Amžiną meilę“. Žmona juokiasi iš manęs. „Itališką meilę“ žiūrėjau, atsibodo. Tai dabar turkišką muilo operą stebiu.“
– Jei galėtumėte duoti patarimą septynmečiui sau, kokį duotumėte?
Sergejus: Mažiau rūpinkis kitų žmonių reikalais, žiūrėk savų. Visad stengdavausi padėti kitiems, prašomas ar ne. Bet kai man būdavo bėda, niekada neprašydavau pagalbos. Matyt, ne be reikalo, nes kai vėliau paprašydavau, tekdavo nusivilti žmonėmis. Apmaudu, bet kartu ir gera patirtis.
Sigitas: Reikėtų klausti mano tėvų. Jie mane augino ir jie, žinodami dabartinį mano gyvenimą, gal patartų daryti kažką kitaip, kad būčiau dar geresniu žmogumi.
Tomas: Eik mokytis, Tomuk. „Naglas“ buvau, neruošdavau pamokų. Nors gaudavau diržo, vis vien savo darydavau.
APIE SPORTĄ
– Kaip, jei reikėtų, įveiktumėte vienas kitą? Kokią taktiką paruoštumėte?
Sergejus: Sigitas yra atsidavęs savo mylimai veiklai, viską palikęs, išskrido į nuostabią šalį. Toliau nuo visų reikalų ir mūsų beprotiško gyvenimo ritmo. Gyvena vien sportu. Jo stiprybė yra jo atsidavimas ir darbštumas. Muai tai didesnė traumų tikimybė, dvikovos mažiau apmokamos. Manau, įveikčiau jį vien judėjimu ant kojų bei rankų technika. Sugebėčiau jį išlaikyti tinkamiausioje distancijoje ir „apžaisčiau“.
O Tomas yra fiziškai labai stiprus, tvirtai sudėtas. Vis dėlto, esu dinamiškesnis, techniškesnis ir labiau patyręs. MMA esu kovojęs – neblogai sekdavosi. Kartais aplanko mintys, kad gal reikėtų vėl pabandyti. Kas laimėtų mūsų trijų kovų turnyre? Draugystė.
Sigitas: Kuvaldos labai stiprios rankos. Aišku, mes gyvenime nekovosime, nes svorio kategorijos skiriasi. Aš dvigubai lengvesnis (juokiasi). O Tomas yra labai stiprus fiziškai. Mūsų kovos technika visiškai skirtinga. Šiuo klausimu norite sukiršinti Lietuvos kovotojus (šypsosi). Nepavyks. Tai skirtingos sporto šakos, tad ir dvikovos neįmanomos. Čia kaip lenktyniauti paprastam žmogeliui su bėgiku. Žiūriu profesionaliai į sportą, tad negaliu komentuoti, kas būtų, jei kovočiau prieš 30 kg sunkesnį varžovą.
Tomas: Kaip įveikčiau Kuvaldą? Kąsčiau (juokiasi). Neturi jis silpnų vietų. Niekada nekovotume vienas prieš kitą. Esame geri draugai. Klaipėdoje daug laiko kartu praleidome. Pradėjome sportuoti vienu metu. Būtent Sergejus mane į Vilnių pasikvietė.
O Sigitas visas stiprus. Esu kovojęs pagal muai tai taisykles vieną kovą – nelabai patiko. Nepatinka tie šokiai, ritualai prieš dvikovą. Manau, jog reikia pasirinkti tą sporto šaką, kurioje labiausiai sekasi. Man tai – MMA.
– Kokia buvo kiekvieno jūsų skaudžiausia akimirka ringe?
Sergejus: Kai žinai, kad gali, bet kūnas atsisako veikti.
Sigitas: Kova Vietname. Buvau nokautuotas.
Tomas: Pamenu vieną iš kovų prieš amerikietį, atstovavusį Olandijai. Gal prieš penkerius metus ji vyko „Hero's“ turnyre Vilniuje. Kovai ruošiausi intensyviai. Neturėjau jokių traumų. O įlipau į ringą ir sukaustė. Nežinau, dėl ko. Gal per mažai varžybų buvau turėjęs, gal vitaminai geriami netiko. Nieko negalėjau padaryti. Smegenys veikė, o kūnas – ne. Net nepavargau ringe. Kai varžovas ant manęs nukrito, stipriai pasitempiau kelio raiščius. Pačios baisiausios varžybos.
– O kokia buvo įsimintiniausia pergalė?
Sergejus: Gal 2011 m. „KOK European GP“ Vilniuje. Tą patį vakarą laimėjau tris kovas ir visas nokautais. Vėliau Liepojoje „Bigger‘s Better Boxing“ turnyre pakartojau scenarijų, tik pagal bokso taisykles. Visas tris kovas užbaigiau antrame raunde ir gavau labai dosnų atlygį už tai.
Sigitas: Tailande. Kova dėl „World Max Muay Thai“ čempiono diržo. Tai buvo beprotiškai sunkus pasiruošimas. Galvojau, kad išprotėsiu, bet kova baigėsi įspūdinga pergale nokautu.
Tomas: Pirmoji mano kova „Siemens“ arenoje. Prieš moldavą. Gal 2008 ar 2009 metais. Buvo labai geras varžovas, tad džiaugiausi jį nugalėjęs.
– Patyrėte kokių kurioziškų momentų ringe ar šalia jo?
Sergejus: Kartą dantų apsaugą pamiršome viešbutyje. Tai teko iš kitų žmonių skolintis, su arbatinuku kaitinti ją ir taikyti prie savų dantų.
Sigitas: Tailando Ajutaja mieste per kovą trūko ringo virvė ir su varžovu iškritome iš jo.
Tomas: Kartą Vokietijoje šokant per virves koja užkliuvo už jų. Virtau. Žmonės pradėjo juoktis. Vis dėlto kovą laimėjau. Juokai baigėsi.
– Kas yra sunkiausia treniruočių procese?
Sergejus: Sunkiausia po sunkios treniruotės pasilikti prie bokso kriaušės ir dirbti vienam.
Sigitas: Mano treniruotės labai sunkios, nes tenka sportuoti 35 laipsnių karštyje. Pabaigoje jaučiasi nuovargis, o dar reikia padaryti 200 smūgių kojomis į maišą. Kartais norisi patingėti, bet treneris neleidžia – visad šalia stovi (šypsosi).
Tomas: Nuobodžiausia treniruočių dalis, kai reikia „atidirbinėti“: priešais pastato vaikiną, kuris nėra geras kovotojas. Jis nesąmones daro, o ir pačiam neina normaliai dirbti.
– Svajonių priešininkas, su kuo norėtumėte pasitreniruoti?
Sergejus: Atviras visiems. Nėra tokio, su kurio nenorėčiau pasportuoti.
Sigitas: Su Tailando žvaigžde Seksanu.
Tomas: Ivanas Štyrkovas. Neseniai atradau šį rusų kovotoją. Taip pat patinka Fiodoras Jemeljanenko. O susikauti, kaip minėjau, norėčiau vėl su amerikiečiu Tony Lopezu. Laukiu revanšo.
– Jei ne kovotojas, kuo būtumėte? Ir kuo norėtumėte užsiimti baigę karjeras?
Sergejus: Patinka gaminti, tad išbandyčiau save maitinimo versle. Baigęs karjerą pirmiausia norėčiau mėnesio atostogų (juokiasi). Tuomet imčiausi treniruoti. Malonumas, kai net patyrusiems sportininkams parodai tau pačiam elementariausius dalykus, o jie apie tai net nebūna girdėję. Norėtųsi turėti ir savo sporto klubą. Duok Dieve, kad kada nors atsirastų toks entuziastas partneris, kuris kartu norėtų įkurti treniruočių salę, kurią aš labiau norėčiau aprodyti, nei apipasakoti.
Sigitas: Dabar visos jėgos ir mintys nukreiptos į sportą. Neįsivaizduoju, kur likimas būtų nubloškęs, jei ne jis. Kovoju ne dėl pinigų. Jei galvočiau apie pinigus, eičiau dirbti ir nesikankinčiau sporto salėje. Žinoma, norėtųsi, kad kovotojo honoraras būtų toks, jog galėtum sau leisti gyventi normaliai ir nereikėtų kaskart ieškoti rėmėjų, kurie padėtų siekti tikslų. Bet yra, kaip yra. Ir tai nestabdo.
Baigęs karjerą norėčiau turėti jaukų sporto klubą, kuris tarnautų ne tik kaip vieta treniruotėms, bet ir būtų ramybės kampelis žmonėms, norintiems atitrūkti nuo kasdienybės. Tobulas sporto klubas – tai ne vien geras inventorius. Bet ir motyvuojantys, stumiantys į priekį kai labai sunku, žmonės.
Tomas: Gal dainininkas (juokiasi). Nesu susimąstęs. Baigęs karjerą, norėčiau dirbti treneriu.
– Ką patartumėte jaunam sportininkui?
Sergejus: Niekada neatsitrauk, niekada nepasiduok! Jei šiandien nepasisekė, visada turi rytojų. Nepaleisk savo tikslo, tikėk savimi ir tuo, ką darai, ir jį būtinai pasieksi.
Sergejus apie patarimą jaunam sportininkui: „Niekada neatsitrauk, niekada nepasiduok! Jei šiandien nepasisekė, visada turi rytojų.“
Sigitas: Niekada nesustoti, kai būna sunku ar skauda. Reikia nuleisti galvą ir arti treniruotėse kaip jaučiui. Ir po kelerių metų ateis norimi rezultatai.
Tomas: Kantrybės.
– Kiekvienas jūsų turite pravardes: Kuvalda, Milžinas, Smaugikas. O kaip jus pravardžiuodavo vaikystėje?
Sergejus: Vardo ir pavardės trumpiniais – Seryj, Sieras, Maslo. Pastarąja vadino trumpai. Pasistengiau, kad vaikai suprastų, jog pravardė Maslo man labai nepatinka (juokiasi).
Sigitas: Paauglystėje neprikibo man jokia pravardė. Turbūt neužkliuvau niekam (šypsosi).
Tomas: Erzindavo pravardžiuodami Pikemonu. Domkratu treneriai vadino dėl to, kad salėje viską galėdavau nuo žemės pakelti. Arkliu – kad daug jėgos turiu. Triušiu pravardžiuodavo dar nuo vaikystės – greitai griauždavau obuolius.
– Pernai metų gruodį Kaune nužudytas bene žymiausias Lietuvos kovotojas Remigijus Morkevičius. Kokie jūsų ryškiausi prisiminimai apie jį?
Sergejus: Tiksinti bomba ringe. Bebaimis karys. Jis įkvėpė mus jaunus.
Sigitas: Su Remigijumi daug laiko praleista sporto klube, varžybose. Įstrigo paskutinės minutės, kada jį mačiau. Apsikabinome, palinkėjome vienas kitam gerų švenčių. Labai liūdna. Stiprybės jo šeimai.
Tomas: Vienintelis lietuvis, kuris buvo tikra žvaigždė. Sportavome pusmetį kartu „Titane“. Dar tuomet, kai jo karjera buvo pačiame pike. Neįtikėtinas būdavo jo greitis, sprogstamoji jėga. Kalbėdavo jis kaip poetas. Pasakydavo daug įdomių frazių.
TRUPUTĖLIS FILOSOFIJOS
– Jei laimėtumėte milijoną, kur jį išleistumėte?
Sergejus: Parūpinčiau šeimai nuolatinį stogą virš galvos. Likusius pinigus investuočiau į projektus, kurie vėliau aprūpintų šeimą pajamomis.
Sigitas: Atiduočiau skolas (šypsosi).
Tomas: Pasidalyčiau su visais. Ir įrengčiau Tauragėje labai gerą sporto salę. Joje būtų ir pirtis, nedidelis baseinas. Tai yra mano gyvenimo svajonė.
– Trys daiktai, kuriuos pasiimtumėte į negyvenamąją salą?
Sergejus: Kompiuterį, meškerę ir kirvį.
Sigitas: Peilį, dantų pastą ir šepetėlį.
Tomas: Mėsos (juokiasi). Be jos gyventi negaliu. Taigi imčiau konservų, degtukų ir peilį.
– Jei turėtumėte galimybę praleisti valandą su kokia pasauline įžymybe, kas ji būtų?
Sergejus: Rašytojas Anthony Robbinsas.
Sigitas: Rusijos prezidentas. Norėčiau paklausti, ar tikrai nori kariauti prieš Lietuvą (šypsosi).
Tomas: Dainininkas Justinas Bieberis (juokiasi). Norėčiau, kad padainuotų Tauragėje.
– Kokį žymų mirusį žmogų norėtumėte sugrąžinti į šį pasaulį ir kodėl?
Sergejus: Muhamedą Ali. Ne be reikalo jis buvo vadinamas žmonių čempionu. Nepriekaištingas ne tik ringe, bet ir už jo ribų. Skleidė žinią apie taiką bei gėrį, pagarbą vienas kitam.
Sigitas: Prikelčiau Muhamedą Ali. Jis – bokso legenda. Turėtų daug ką papasakoti.
Tomas: Bruce'ą Lee. Norėčiau pažiūrėti, ar jis tikrai geras kovotojas ir realybėje ar tik filmuose.
– Jei galėtumėte vieną dieną pabūti kitu asmeniu, kuo norėtumėte tapti?
Sergejus: Neminėsiu jo vardo. Tik užsiminsiu, kad jis išgyvena tikrąją „american dream“.
Sigitas: Norėčiau vienai dienai sugrįžti į vaikystę per šv. Kalėdas, kai dar tikėjau Kalėdų Seneliu ir pasaulis atrodė toks beribis.
Tomas: Elviu Presliu. Dėl jo šukuosenos (šypsosi).
– Jei būtų suteiktas šansas pasakyti minutės trukmės kalbą, kurią išgirs visas pasaulis, ką pasakytumėte?
Sergejus: Turėdamas tokią galimybę, tikrai atlikčiau namų darbus (juokiasi).
Sigitas: Pasistengčiau sutaikyti tautas, kurios kariauja. Kad turtingos šalys padėtų skurdžiosioms, kuriose dar dabar badauja ir miršta daug žmonių dėl vaistų trūkumo.
Tomas: Pasakyčiau, kad visus myliu.
– Kaip manote, kas labiausiai rūpės, kai būsite senučiukai? Kokių 90-ties metų?
Sergejus: Ar laimingi mano vaikai ir anūkai.
Sigitas: Ar anūkai aplankys per šventes.
Tomas: Niekas jau neberūpės.
– Jei žinotumėte, kad mirsite vidurnaktį, ką veiktumėte iki jo likus penkiolikai minučių?
Sergejus: Parašyčiau atsisveikinimo laišką, skirtą visiems širdžiai artimiems žmonėms.
Sigitas: Nueičiau prie jūros. Žiūrėčiau į žvaigždes ir laukčiau gyvenimo finišo.
Tomas: Daryčiau tai, ką labiausiai mėgstu: pavalgyčiau ir nueičiau į sporto salę.
– Įsivaizduokite, kad atsidūrėte prie Rojaus vartų. Dievas klausia: „Kodėl, aš tave turėčiau įleisti į vidų?“ Ką atsakytumėte?
Sergejus: Tu pats viską matei, tau ir spręsti, įleisti ar ne (juokiasi).
Sigitas: Jei atsidurčiau prie Rojaus vartų, nors labai tuo abejoju, jie man atsidarytų iš toli (juokiasi).
Tomas: Buvau geras.
– Jeigu rytoj galėtumėte nubusti turėdami bet kokią savybę, kad ir antgamtinę, kokia ji būtų?
Sergejus: Susikoncentravimas. Kartais jaučiuosi labai išsiblaškęs, tad sugebėjimas sukaupti dėmesį mano gyvenimą tikrai palengvintų (šypsosi).
Sigitas: Norėčiau skaityti žmonių mintis.
Tomas: Būti toks, kaip Hulkas.
– Jeigu krištolo rutulys galėtų pasakyti tiesą apie bet ką, net ir jūsų ateitį, ką norėtumėte sužinoti?
Sergejus: Kur gyvenime suklydau, ką reiktų keisti? Kas iš tiesų yra draugas, o kas – veidmainis?
Sigitas: Aš jį sudaužyčiau nieko nepaklausęs. Nenorėčiau žinoti, kiek man liko gyventi. Štai kartą turėjau pranašišką sapną. Neužmiršiu niekada. Sapnavau jį prieš metus Tailande. Sapnuoju, kad kalbuosi su vienuoliu. Aš jo veidą aiškiai regėjau, įsiminiau. Atsikėlęs ryte bėgau krosą, kai staiga gatvėje sutikau tą patį vienuolį. Sustojau ir negalėjau patikėti, kas vyksta. Tuomet po treniruotės nuvažiavau į šventyklą pasimelsti. Netikiu magija, bet tai buvo kažkas nerealaus.
Tomas: Nenorėčiau žinoti savo ateities. Gal tik paklausčiau, ar žmona mane tikrai myli (juokiasi).
– Įsivaizduokite, kad jūsų namai, kuriuose yra viskas, ką turite, užsidega. Išgelbėjote mylimuosius ir gyvūnus. Turite laiko dar kartą įbėgti į vidų ir išnešti vieną brangų daiktą. Kas tai būtų ir kodėl?
Sergejus: Telefoną. Jame visi kontaktai. O ir pagalba naujam startui.
Sigitas: Tikriausiai bėgčiau panikuodamas ir bandyčiau nešti viską, kas po ranka (juokiasi).
Tomas: Šaldytuvą su jautiena tempčiau (kvatojasi). Kryžiuką-rožančių. Visada jį nešioju savaitę prieš varžybas. Man jį dovanojo pusbrolis. Palinkėjo, kad sektųsi ir nebūtų traumų.
– Jei atsidurtumėte viename lifte su Lietuvos Prezidente, ką norėtumėte jai pasakyti?
Sergejus: Sužinoti, kodėl ji taip priešiškai nusiteikusi prieš kaimynines šalis. Išgirdęs atsakymą, palinkėčiau sveikatos ir stiprybės. Mes tikime jos darbais. Ji geriau žino, ką daro ir dėl ko tai daro.
Sigitas: Norėtųsi sužinoti, kokia ji iš tikro kaip žmogus. Paklausčiau, kaip, anot jos, Lietuva atrodys po dvidešimties metų.
Tomas: Paprašyčiau labiau atkreipti dėmesį į sportininkus. Kad jų taip nestumtų žemyn.
