„Varžybose konkrečių tikslų sau niekada nekeliu. Man pasirodymas viename ar kitame turnyre yra tik dar viena treniruotė. Pergalė nėra pagrindinė siekiamybė. Jeigu ateityje kažko sieksiu šiame sporte, tai labiau į jį žiūrėsiu kaip į meną. Keliu sau techninius tikslus, o pergalės man nėra vertybė, tai šalutinis efektas“, – originaliai apie pelnytus apdovanojimus kalbėjo pasaulio čempionato prizininkas.
22-ejų P. Čereška ant prizininkų pakyklos Ženevoje lipo du kartus – po sėkmingų pasirodymų asmeninės ir komandinės kumitė rungtyse. Pastarojoje kartu su juo bronza džiaugėsi Paulius Mackonis, Darius Balčiūnas ir Norbertas Motiejūnas.
Pasaulio bronza – brangesnė
2013-aisiais suaugusių Europos čempionate tradicinės karatė klubo „Lūšis“ auklėtinis pasidabino sidabru, tačiau šiemet pelnyti apdovanojimai jam brangesni.
Apie galutinę poziciją per daug nemąsčiau, tiesiog norėjau pasirodyti kuo geriau. Pernai iš Europos čempionato grįžau su sidabru, tačiau Šveicarijoje pasiekta bronza man brangesnė, nes tai – pasaulio pirmenybės.
„Apie galutinę poziciją per daug nemąsčiau, tiesiog norėjau pasirodyti kuo geriau. Pernai iš Europos čempionato grįžau su sidabru, tačiau Šveicarijoje pasiekta bronza man brangesnė, nes tai – pasaulio pirmenybės, – aiškino sportininkas, – Priešininkų buvo nemažai, todėl esu tikrai labai laimingas. Kiekvienoje kovinėje sporto šakoje reikia taktikos, geriausius rezultatus nebūtinai pasiekia patys aukščiausi ar stipriausi. Pirmajame dešimtuke esantys kovotojai yra geri taktikai. Mano manymu, technika ir pagarba varžovui yra labai svarbu.“
Paulius pripažįsta, kad sportinėje karjeroje laiku ir vietoje buvo nukreiptas tinkamu keliu. Tradicinėje karatė jį labiausiai žavi galimybė tobulinti ne tik kūną, bet ir protą.
„Kuomet sulaukiau kvietimo užsiimi tradicine karatė man buvo aštuoneri. Paaugus mane sužavėjo tai, kad palyginus su kitomis kovinėmis sporto šakomis, čia vyrauja filosofinis aspektas, leidžiantis tobulėti ne tik kūnui, bet ir protui. Suaugusių grupėje kovos yra brandesnės, daugiau darbo nuveikiama taktika, o ne grubia fizine jėga, kas pasitaiko jaunimo varžybose“, – pasakojo pasaulio čempionato prizininkas.
Tarp mokslo ir sporto – balansas
Jaunas atletas tvirtina, kad tradicinėje karatė nėra amžiaus cenzo. Pasak jo, tinkamai prisižiūrint užsiimti sportu galima itin ilgai.
„Amžiaus ribos nėra. Aišku, jeigu kūnas nebegali, kasdien keliesi su skausmu ir protas nebenori, galbūt jau reikia baigti. Tačiau teisingai treniruojantis kūnas ilgai išlieka sveikas. Teko kovoti su kanadiečiu, kurio tikslaus amžiaus nežinau, bet sprendžiant iš jo žilų plaukų, matėsi, kad jis tikrai nėra pirmos jaunystės. Jis puikiai kovojo ir nekilo jokių abejonių dėl jo pasirengimo“, – dalijosi įspūdžiais sportininkas.
Amžiaus ribos nėra. Aišku, jeigu kūnas nebegali, kasdien keliesi su skausmu ir protas nebenori, galbūt jau reikia baigti.
Kalbėdamas apie pavyzdžius, iš kurių mokėsi ir su kuriais vėliau susitiko gyvai, Paulius išskyrė aukšta kultūra pasižyminčius Lenkijos kovotojus: „Yra keletas legendinių kovotojų, kurie man buvo žinomi nuo vaikystės. Dalis jų kilę iš kaimyninės Lenkijos. Neseniai komandinėje rungtyje teko išbandyti jėgas su vieną iš jų. Jeigu bus proga, norėčiau tai pakartoti. Lenkus verta pagirti, jų tikslas nėra sužaloti varžovą, ko kartais siekia kitų šalių atstovai. Tai yra labai gerai techniškai pasirengę kovotojai.“
Studijas ir sportą derinantis tradicinės karatė atstovas tikina esantis patenkintas dabartine padėtimi, nors pripažįsta, kad laiko treniruotėms kartais norėtųsi rasti daugiau.
„Kadangi studijuoju, ne visada turiu laiko treniruotis. Tačiau, kiek leidžia galimybės, stengiuosi susitikti su rinktinės draugais ir tai daryti. Kita vertus, šiuo metu esu patenkintas atrastu balansu ir tuo džiaugiuosi“, – užbaigė P. Čereška.
