„Graži kova. Techniška. Šaunuolis, Sigi“, – tokie ir panašūs žodžiai skriejo S.Gaižausko pusėn jam nulipus nuo ringo ir žengiant rūbinės link. Kovotojas nenustygo vietoje. Kovojo jis po 7 mėnesių pertraukos, Lietuvoje – prabėgus net dvejiems metams. Po šiurpios traumos – suskaldyto žandikaulio, kai kurį laiką galėjo valgyti tik šiaudelio pagalba, į pergalių kelią sugrįžęs bene geriausias Lietuvos Muaythai kovotojas „Bušido KOK“ turnyre vienbalsiu teisėjų sprendimu įveikė kovos tempu jam prilygusį marokietį Youssefą el Hadami. Tai buvo vienintelė vakaro Muaythai dvikova.
„Šioje arenoje Muaythai kovos dar nėra buvę. Žiūrovai pirmą kartą pamatė wai kru šokį. Kažkam gal patiko, kiti gal pagalvojo – durnelis“, – spėliojo kovotojas.
Jis pripažino, kad po pertraukos sugrįžti yra velniškai sunku.
„Dar nejaučiu savęs, savo jėgų limito, varžovo. Nežinau, kaip paskirstyti jėgas. Gali save atiduoti antrajame raunde, bet pamatyti, kad nebeturi kvapo trečiajame. Pirmą raundą norėjau kovoti lengvai, kad pajusčiau varžovą. Antrajame raunde pradėjau dirbti. Mačiau, kad spiriu dešine koja ir jam limpa.
Trečiajame norėjosi gražiau kovą užbaigti, paspausti, bet suveikė nepasitikėjimas savimi – nežinai, kiek jėgų turi. Kada tas dugnas ateis. Jaučiu, kad galiu, bet kažkoks vidinis balsas vis stabdė: “Sigi, lėčiau, gal baigsis parakas“. Stabdžiau save. Kai būni geros formos, žinai, kad ištempsi lengvai visus tris raundus. Jei būčiau kovojęs prieš šį varžovą prieš traumą, viskas būtų buvę kitaip“, – 15min teigė S.Gaižauskas.
Vis dėlto jis prisipažino, kad pasibaigus kovai net neabejojo savo pergale, – jautė, kad laimėjo, jautė, kad vedė visą kovą. Paklaustas, ar varžovas kuo nors nustebino, kovotojas tvirtai atsakė, kad ne. Kaip kovodavo ankstesnėse kovose, taip kovojo ir šioje – tokia pati taktika.
„Jis buvo atlikęs puikiai namų darbus ir labai bijojo mano alkūnių. Aš tik truputį arčiau, jis iš karto gūžiasi. Laikėsi atstumo, stengėsi mane „ištampyti“. Matyt, pažiūrėjo „Youtube“, dar kai Tailande prieš stipriausius kovotojus varžiausi, ir išsigando. Tikriausiai keturios pastarosios kovos baigėsi mano nokautais, atliktais alkūnėmis. Jis prieš dvikovą net pageidavo kovoti su alkūnių apsaugomis – nesutikau. Jei jau lūš vėl, lai lūžta profesionalų kovoje, o ne kažkokioje... Gal varžovas nežinojo, kad aš mėnesius ant lovos gulėjau ir kurį laiką per šiaudelį valgiau?“, – prisimindamas vargus besigydant sulaužytą apatinį žandikaulį, retoriškai klausė S.Gaižauskas.
Firminiais savo smūgiais alkūnėmis Sigitas apdovanojo savo priešininką ir šįkart.
„Pralindo tos alkūnės. Trynė savo galvą, mačiau, marokietis. Štai, kruvina visa, sutinusi. Tailande sakydavau, jei ant alkūnės po kovos kaupiasi vanduo – kova buvo gera. Balionas pučiasi“, – šyptelėjo kovotojas.
Pasak jo, jei dabar reiktų kovoti po savaitės, ringe jis jaustųsi daug geriau.
Tailande Sigitas buvo įpratęs, kad kiekvienas kovotojo veiksmas palydimas šūksniais, riksmais, plojimais, tad ir „Siemens“ arenoje jis bandė užvedinėti lietuviškąją publiką – ne kartą prašė sukelti daugiau triukšmo. O ir patį varžovą norėjo išvesti iš pusiausvyros: demonstravo atsipalaidavusio žmogaus bruožus.
„Savo kūnu jam rodžiau: man viskas gerai, ateik čia. Pasitikėjimas savimi visad gąsdina priešininką. Ar pataikė marokietis į vietą, ties kuria buvo lūžęs žandikaulis? Taip. Bet gyvas.
Susirinko didelis būrys manęs palaikyti. Vien mano sesė nupirko gal 40 bilietų artimiausiems draugams. Išlipau iš ringo ir net apsiverkiau. Neįsivaizduojate, kiek naktų aš sapnavau tą momentą. Kiek laiko viską dėliojau, kaip bijojau, išgyvenau. Kaip reikėjo surasti savyje jėgų vien į salę grįžti. Viskas dėl traumos. Nes žinau, jog jei dar kartą lūš žandikaulis, viskas vėl nusikels ir net neaišku, ar grįžčiau. Be to, didesnė atsakomybė prieš savus žmones. Tėvas, šeima visa arenoje“, – tai, kad ne kiekvienas sugrįžtų po tokios žandikaulio traumos jau po 7 mėnesių, pripažino Sigitas.
Vos išlipusį iš ringo S.Gaižauską pasitiko dukterėčia ir mažieji sūnėnai. Kovotojas sunkiai tramdė ašaras.
Išlipau iš ringo ir negalėjau nė žingsnio žengti. Taip susigraudinau. Nesu dar taip susigraudinęs. O verkiu labai retai.
„Kai laimėjau Tailande „Max Muaythai“ čempiono diržą, įstengiau iki rūbinės nueiti neapsiverkęs iš džiaugsmo. O dabar... Išlipau iš ringo ir negalėjau nė žingsnio žengti. Taip susigraudinau. Nesu dar taip susigraudinęs. O verkiu labai retai. Tik pats jauti savo skausmą, galimybes ir kiek gali pasiekti. Ką aš padariau, tai perlipau per save maksimaliai. Įsivaizduokit, kad apie kažką ilgą laiką svajojote. Gultumėtės su ta svajone ir keltumėtės. Ir bam – tu tai padarai.
Noriu padėkoti žiūrovams. Jautėsi šiltas palaikymas. Girdžiu net draugų balsus. “Sigi, Sigi". Net žinau, kas šaukia. Jaučiau, kur mano visa šeimyna. Sava liaudis, smagu. Dabar viduje kažkokia tuštuma. Kai kažko sieki sieki ir pasieki, pirmos dienos būna tokios: o kas toliau? Ką daryt? Kur bėgti?“, – atviravo S.Gaižauskas.
