32 metų sportininkas pastaruoju metu vis dažniau žiba tarptautiniuose profesionalių kovotojų ringuose. Neseniai jis Diuseldorfe (Vokietijoje) vykusiame stipriausios pasaulyje kikbokso organizacijos „Glory“ turnyre sunkiasvorių kovoje (iki 95 kg) įveikė iki tol vien pergalingu keliu žygiavusį Azerbaidžano atstovą Bahramą Rajabdzadehą. Klaipėdiečio varžovas per savo karjerą buvo laimėjęs visas 57 dvikovas, ir štai jam kelią pastojo mažos šalies kovotojas. Azerbaidžaniečiui teko patirti pirmąją nesėkmę savo karjeroje.
S.Maslobojevas profesionalų ringe yra iškovojęs 30 pergalių ir patyręs penkias nesėkmes.
Išvyko į pasaulio čempionatą
Daugkartinis K-1 ir bušido turnyrų nugalėtojas, pasaulio mėgėjų kikbokso čempionas S.Maslobojevas po pergalės „Glory“ turnyre nežada ilsėtis – yra išvykęs į Bosniją ir Hercegoviną, kur kovoja dėl pasaulio kikbokso WAKO mėgėjų čempiono titulo. 32 metų kovotojas jau pasiekė turnyro Sarajeve finalą.
„Į šį čempionatą su komanda vykome apie parą laiko automobiliu. Buvo sunki kelionė. Dar kojos yra nusėtos mėlynėmis po kovos „Glory“ turnyre. Bus sunku... Apskritai, šis mėnuo man yra labai intensyvus ir kupinas emocijų – spalio 3 dieną gimė mano antras sūnus Raonas. Pats dalyvavau gimdyme, kirpau virkštelę... Neslėpsiu, kad po gimdymo iš džiaugsmo ir susijaudinimo net ištryško ašaros. Vaiko gimimas – neapsakomai malonus jausmas. Tai kažkas didingo.
Vėliau buvo debiutas mano išsvajotame „Glory“ turnyre. Viskas pavyko puikiai – iškovota pergalė. Dabar laukia pasaulio čempionatas. Jaučiuosi emociškai išsekęs, tačiau turiu susikaupti, pamiršti kojų skausmus, mėlynes ir sutelkti dėmesį į artėjančias kovas. Bus labai įdomu pasitikrinti savo jėgas, nes ten visai kitoks stilius nei profesionaliose kovose. Taip pat kikboksas 2024 metais gali tapti olimpine sporto šaka, todėl įdomu būtų pasitikrinti, ar įmanoma dar kažko tikėtis, ar ne“, – širdį atvėrė S.Maslobojevas.
Lankė sunkiąją atletiką
– Sergejau, pats esi gimęs ir augęs Klaipėdoje. Primink savo sportinio kelio pradžią. Kiek žinau, tas kelias tikrai nebuvo klotas rožėmis.
– Nors nuo vaikystės labai domėjausi kovos menais, tačiau sportinis kelias prasidėjo ne nuo kovų ringe, o nuo kitos jėgos sporto šakos – sunkiosios atletikos.
Pamenu, kad į sunkiąją atletiką atėjau visiškai atsitiktinai – vaikščiojome su draugais po Debreceno rajoną ir pamatėme darželyje sporto salėje pakabintą kriaušę bei ten besitreniruojančius vyrukus. Užėjome pasiteirauti dėl treniruočių ir jie pasakė, kad čia vyksta sunkiosios atletikos treniruotės, o po jų kartais pasikabina bokso kriaušę ir į ją padaužo. Vakare jau atėjome su sportine apranga ir kilnojome štangas.
Sunkiosios atletikos treniruotes lankiau pas tuometinį Klaipėdos sunkiosios atletikos trenerį Viktorą Gerasimovą. Būtent šis treneris man įskiepijo disciplinos, išugdė sportinio azarto jausmą, išmokė siekti tikslų ir dėti visas pastangas, kad tikslai būtų įgyvendinti. Pamenu, užsibrėžėme tikslą, kad po metų tapsiu Lietuvos jaunimo sunkiosios atletikos čempionu, ir kantriai dirbome. Ir štai – pavyko! Tapau Lietuvos čempionu. Užvaldė neapsakomai malonus jausmas.
Vėliau planavome pagerinti mano amžiaus grupės Lietuvos rekordą, jau sporto salėje buvau pakartojęs šalies rekordą ir per artėjančias kalėdines varžybas turėjau tikslą jį pagerinti. Nekantriai laukiau tų varžybų, bet staiga pakeitė amžiaus grupę ir mano svajonė sudužo į šipulius. Taip ir krito motyvacija, be to, vėliau būtų tekę varžytis tarp vyrų, o mano kūno sudėjimas sunkiajai atletikai nelabai tiko. Tai suprasdamas ir nusprendžiau atsisveikinti su šia sporto šaka. Tai buvo ne man.
Kai dabar atsuku laiką atgal, suprantu, kad mane kovos menai žavėjo nuo mažų dienų. Aš su devyneriais metais vyresniu savo broliu (iš pirmosios tėčio santuokos) nuolat žiūrėdavau kovinius filmus. Brolis mane nuo vaikystės mokė muštis. Tiksliau, mane lupdavo ir auklėjo taip, kad ateityje sugebėčiau už save pastovėti. Tuomet buvo tokie laikai, kai per TV ekranus dominavo kino filmai su Bruce'u Lee, Jeanu-Claude'u Van Damme'u), Arnoldu Schwarzeneggeriu ir panašiai. Žiūrėdavome, mokydavomės, lupdavomės ir panašiai.
Mano svajonė buvo tokia: aš užaugsiu ir būsiu panašus į Schwarzeneggerį ar Van Damme'ą, galėsiu įveikti visus. Panaši filosofija buvo ir mano vyresniojo brolio. Deja, 1994 metais atsitiko nelaimė – jis nuskendo Baltijos jūroje ir su šiomis kovotojo svajonėmis likau aš vienas...
Klaipėdoje užaugau Mogiliovo rajone, ten buvo visko. Reikėjo mokėti apsiginti.
Pamenu, tais laikais, kai dar toli gražu ne visi turėjo internetą ir kompiuterius, draugas man parodė kovų vaizdų su gražiausiais pergalių epizodais. Tai mane užkabino. Anksčiau nedrįsdavau pradėti lankyti kovinio sporto, tačiau po šių vaizdų įgavau pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Taigi, su draugais pradėjome lankyti „Titaniko“ sporto klubą, vėliau treniravomės Klaipėdos „Muay thai imperijoje“ pas trenerį Vadimą Gridiajevą. Buvo ir toks periodas, kai Klaipėdos miesto centre, prie picerijos „Bambola“, nuomojomės patalpas ir treniravomės tiesiog ant betono. Bėgdavome, ir nuo grindinio kildavo dulkės. Kosėdavome, čiaudėdavome, durys žiemą nuo šalčio būdavo visos baltos – apšerkšnijusios. Nebuvo nei dušų – nieko. Po treniruočių važiuodavome namo praustis. Nesiskundėme, treniruodavomės ir siekėme savo tikslų. Dabar jaunimas yra išpuikęs, nori idealių sąlygų, tačiau būtent tokios sąlygos, kuriomis aš treniravausi, mane ir užgrūdino.
Dirbo ir Norvegijoje
– Teko girdėti, kad prieš bemaž aštuonerius metus buvo minčių atsisveikinti su sportu ir ragauti emigranto duonos?
– Buvo toks laikotarpis, kai buvau išvykęs į Norvegiją, ten dirbau po 12 valandų. Net buvau pradėjęs rūkyti, kadangi ten buvo pagrindinė taisyklė: kas rūko, tas tuo metu ilsisi. Per dieną drąsiai surūkydavau po pakelį cigarečių. Mano bendradarbiai po darbų vartodavo alkoholį, bandė ir mane į tai įtraukti, tada aš supratau, kad einu ne tuo keliu. Darau ne tai, ko man gyvenime reikia.
Norvegijoje dirbdavau 11 dienų, po to devynias dienas praleisdavau Klaipėdoje. Darbdavys apmokėdavo visas kelionės išlaidas. Darbo grafikas išties buvo geras. Ir pinigų buvo į valias: nuomojausi butą Klaipėdos miesto centre, turėjau du automobilius. Restoranai, barai, merginos... Ko tik nebuvo... Viskam pinigų užteko, žinant tai, kad gyvenau vienas, nereikėjo rūpintis nei vaiku, nei šeima. Dabar, kai turiu šeimą, suprantu, kad gyvenimas yra visai kitoks. Nors, kaip minėjau, pinigų atžvilgiu turėjau beveik viską, ko norėjau, tačiau manęs tai netenkino. Pasiilgau ringo, turnyrų, to adrenalino, žmonių palaikymo.
Sportas – lyg narkotikas. Man viso to labai trūko. Vieną dieną sau pasakiau: geriau būsiu be pinigų, bet laimingas.
Taigi, grįžau į Lietuvą ir pradėjau ieškoti laimės gimtinėje. Buvau sukaupęs kapitalo ir nusprendžiau, kad turiu visas investicijas paaukoti sportui. Klaipėdoje nebuvo lygiaverčių mano svorio grupės treniruočių partnerių, tad nusprendžiau, kad reikia išvykti į Vilnių. Iki šiol čia gyvenu. Iš Klaipėdos parsivežiau savo dabartinę žmoną Airinę, kartu auginame du sūnus. Nėra lengva, būna dienų, kai ryte kartu su šeima papusryčiaujame, o grįžtu maždaug tik 21–22 valandą, kai šeima jau miega. Individualiai treniruoju tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, pats sportuoju, tad laikas tiesiog prabėga akimirksniu.
– Tavo tėvai gyvena Klaipėdoje. Turbūt didžiuojasi sūnumi, kuris pasiekė tokių sporto aukštumų?
– Dabar jau palaiko ir paskambina, palinki sėkmės prieš kiekvieną kovą. Jau suprato, kad mano svajonės ir tikslai – ne šiaip vaikėzo prasimanymas pasimušti, o rimtas darbas. O anksčiau buvo visko...
Pamenu, kad tėvai buvo prieš mano pasirinktą kelią. Paauglystėje jie griežtai pasakė, kad ko jau ko, bet pinigų kovų treniruotėms tikrai neduos. Pasakė kažką panašaus: „Nemokėsime pinigų už tai, kad ten daužytumėte vieni kitiems galvas.“
Pamenu, teko parduoti mobilųjį telefoną, kad galėčiau susimokėti už pirmąsias kikbokso treniruotes. Vėliau, baigęs vienuoliktą klasę, per vasaros atostogas dirbau metalo kirtimo ceche. Uždirbtais pinigais susimokėjau už treniruotes metams į priekį.
Bendraklasiai siuntinėjo vieni kitiems nuotraukas iš įvairių pramogų, kaip smagiai leidžia vasarą, o aš visas murzinas ir pavargęs vakare po darbo lėkdavau į treniruotes. Kiti treniruočių vaikinai į mane žiūrėjo skersai. Turbūt manė, kas čia toks murzius atėjo į treniruotes. Aš tiesiog į nieką nekreipiau dėmesio, o siekiau savo tikslų ir svajonių. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti tikslų ir jų iš visų jėgų siekti. Būtent tikslai ir daro gyvenimą įdomų.
Taip pat mano vaikai mane visada motyvuoja tapti geriausiu. Noriu, kad kiek paaugę jie galėtų didžiuotis tėčiu.
Žmona Airinė mano kovas stebi su ašaromis akyse, labai jaudinasi... Pasakojo, kad per televiziją ji stebėjo „Glory“ turnyro kovą ir atsigulusi ant kilimo ašarojo. Prie jos priėjo mano vyresnėlis sūnus Ramiras ir paklausė: „Mama, kodėl verki? Juk tėtis laimi. Juk jis visada yra nugalėtojas.“ Tokie dalykai labai jaudina ir skatina dar labiau stengtis dėl savo šeimos, dėl jų gerovės.
– Kokią žinutę norėtum pasiųsti savo gerbėjams?
– Viskas yra įmanoma. Jeigu tu nori tapti kovotoju, tu gali juo tapti. Svarbiausia – noras. Kovinės sporto šakos yra naudingos, ypač vyrams, nes jų prigimtis yra kariauti, medžioti ir būti tikrais lyderiais. Dvikovinės sporto šakos išvysto drąsą, reakciją, pasitikėjimą savimi, gerina reakciją į stresines situacijas, padeda priimti teisingus sprendimus, leidžia atsakyti už savo klaidas patiems. Niekas nežaidžia bokso – padarai klaidą ir iškart už ją atsakai. Būtent tai man padėjo gyvenime – mokėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas.
