Mūšių baigtis dažnai būdavo nenuspėjama, todėl vikingai turėjo mokėti apsiginti įvairiose situacijose – netgi būdami beginkliai jie stodavo prieš ginkluotą priešą. Tokiais atvejais naudota glima, kuri susideda iš metimų, smūgių, spyrių, smaugimų, suspaudimų, skausmo sukėlimo ir ginklų naudojimo technikos.
Žodis „glíma“ senovės norvegų kalba reiškia „švystelėjimas“ arba „blyksnis“. Vikingų kovos menas pavadintas būtent taip, nes jo esmė – parversti oponentą ant žemės žaibiškais rankų ir kojų judesiais.
Šis kovos menų stilius ugdė jėgą, ištvermę ir drąsą – būtinas savybes, norint išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Glima įkvėpdavo pasitikėjimą savo jėgomis ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, kurie pradėdavo treniruotis sulaukę 6 – 7 metų amžiaus.
Glima – vienas iš vikingų paveldo objektų nenugrimzdęs užmarštin. Kovos menas vis dar kultivuojamas Skandinavijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
Skandinaviškų imtynių šaknys labai gilios. Glima minima Jaunesniojoje Edoje, kurią XIII a. pradžioje parašė Snoris Sturlusonas. Vienoje iš knygų pasakojama apie dievo Toro kelionę pas Lokį. Toras susitiko seną milžinę jotunę ir susirėmė su ja, tačiau imtynių baigtis buvo netikėta, nes beginklė jotunė nugalėjo griaustinio dievą.
Kovos meno technika naudota ne tik savigynai ar kare, glima buvo ir sportas. Visų bendruomenės švenčių metu ypatingas dėmesys skirtas imtynėms. Vikingų amžiuje tai buvo populiariausia sporto šaka, kuria užsiėmė tiek vyrai, tiek moterys.
Kai norvegais apsigyveno Islandijoje, jie atsivežė savo tradicijas, papročius ir glima. Islandijos viduramžių įstatymų knygoje Grágás („Pilkos žąsies įstatymai“) surašyti ankstyviausi norvegų įstatymai, tarp kurių yra ir imtynių taisyklės. Islandai puoselėjo norvegiškąjį palikimą ir glima ten išliko beveik nepakitusi nuo vikingų laikų. Dabar šis sportas laikomas nacionalinėmis Islandijos imtynėmis.
Evoliucionuojant kovos menui, atsirado keletas imtynių atmainų, kuriose kovotojai skirstomi į jėgos ir svorio kategorijas:
Brokartök – glimos versija, išplitusi Islandijoje ir Švedijoje. Būtent šios imtynės laikomos islandų nacionaliniu sportu, o technika jose svarbesnė nei jėga. Kiekvienas kovotojas susijuosia juosmenį specialiu diržu, sujungtu su papildomais diržais, apjuosiančiais šlaunis. Imtynininkai viena ranka sugriebia priešininko diržą, kita – kelnes šlaunų srityje. Tokioje padėtyje bandoma pakišti oponentui koją ir parversti jį ant žemės. Metamas kovotojas stengiasi atsiremti į žemę rankomis ir pėdomis, tada jo parmetimas neįskaitomas. Laimima, kai metamas priešininkas nukrenta paliesdamas žemę bet kuria kūno dalimi tarp alkūnės ir kelių.
Hryggspenna yra panašesnė į kitas imtynių šakas ir laikoma labiau jėgos nei technikos išbandymu. Oponentai laiko vienas kitą už viršutinės kūno dalies ir pralaimi tas, kuris krisdamas paliečia žemę bet kuria kūno dalimi, išskyrus pėdas.
Populiariausia glimos versija yra lausatök. Šiose imtynėse kovotojai gali priešininką sugriebti kaip nori. Lausatök daug agresyvesnis kovos menas, jame leidžiami visi veiksmai. Egzistuoja savigynos variantas, kai treniruojantis mokoma ir veiksmų, galinčių realioje situacijoje sužaloti priešininką, bei draugiškų rungtynių versija, kurioje leidžiami veiksmai, bet saugomasi, kad priešininkas nebūtų sužeistas. Draugiško susitikimo nugalėtoju tampa tas, kuris lieka stovėti, kai priešininkas guli ant žemės. Jei nukrenta abu, imtynės tęsiamos gulint – naudojamos technikos išlaikyti priešininką ant žemės, kad pats galėtų atsistoti.
Nors glima atsirado rūsčiais laikais, tai – džentelmeniškas sportas. Glima siejama su garbės kodeksu Drengskapur, kuris reikalauja kovoti sąžiningai, pagarbiai ir rūpintis priešininku. Senovėje, jei imtynininkas atlikdavo kokį nors glimos taisykles pažeidžiantį veiksmą, jį galėjo netgi išvaryti iš bendruomenės. Šiame sporte negalima luošinti ar žudyti savo oponento.
