Kuklioji Japonijos publika net sušuko, kai I.Mikštaitė, persiversdama kūlvirsčiu, smogė ispanei į veidą.
Nors varžovė bandė laikytis ant kojų, greitai prigulė ant tatamio. Jai pagalbą suteikė keli medikai.
Netrukus pasirodė ir neštuvai, ant kurių užkelta A.Garcia buvo išnešta iš kovos lauko, o teisėjams beliko oficialiai patvirtinti žaibišką I.Mikštaitės pergalę.
„Baigtis labai greita ir labai aiški. Dėl to džiugu, – 15min Tokijuje pasakojo Lietuvos kovotoja. – Tokių dalykų neina numatyti. Tai intuicija, sėkmė… Bet žiauriai smagu taip padaryti pasaulio čempionate. Mano rekordai būdavo 20-25 sekundės, o šiandien buvo 10 sekundžių pirmos kovos… Euforijos viduje yra, bet jau reikia koncentruotis į rytojų.“
Beje, I.Mikštaitė atskleidė ir kitą šio ypatingo smūgio pusę.
„Įdomu tai, kad ne šiąnakt, o prieš tai naktį paryčiais mačiau tą vaizdą, kad suktuku jungiu pirmoje kovoje. Dar treneriui sakiau, kad reikia sukti iš karto ir bus viskas gerai. Nežinau, gal čia buvo tokia pasąmoninė savitaiga“, – 15min kalbėjo I.MIkštaitė.
Darbininkai turėjo ką veikti kol išvalė ispanės kraują, patiškusį ant tatamio po negailestingo Lietuvos kovotojos smūgio.
Ant neštuvų gabenama kruviną veidą prisidengusi A.Garcia liejo ašaras ir kukčiojo. Ne tokios pasaulio čempionato atmazgos ji tikėjosi po to, kai pirmajame etape nugalėjo Aleną Kušnarevą iš Rusijos.
Po bemaž 20-ties minučių A.Garcia jau sėdėjo ant kėdės ir klausėsi trenerio bei kitų kovotojų paguodos žodžių.
Prie varžovės priėjo ir I.Mikštaitė. Ji ne tik pasikalbėjo, tačiau ir su Lietuvos medikų komanda dar stengėsi padėti sužeistai A.Garciai, kurios gydytojams trūko reikiamų priemonių.
„Man, kaip žmogui, tokie dalykai yra labai jautrūs. Man nėra euforijos, kad šokinėčiau. Aš priėjau, atsiprašiau. Tai yra sportas, niekas to specialiai nedaro, juolab, kad tai leistini smūgiai“, – pasakojo I.Mikštaitė ir patikino, kad rimtesnių sužalojimų, išskyrus prakirstą nosį, ispanė veikiausiai nepatyrė.
Man, kaip žmogui, tokie dalykai yra labai jautrūs
Tačiau laiko rūpintis patiesta oponente nebuvo daug – trečiajame etape I.Mikštaitės laukė 19-metė japonė Riri Ishihara.
Ši kova buvo daug ilgesnė. Tik po dviejų pratęsimų galiausiai vėliavėlės kilo lietuvės naudai, nors namų sienos į priekį stūmė Japonijos kovotoją.
„Antroje kovoje įtampos buvo mažiau, – 15min kalbėjo I.Mikštaitė. –Žinojau, kad su japone bus sunku, ji gal ne tokia japoniška, kokias mes jas įpratę matyti, ji duoda erdvės. Man tai yra paranku, bet jau faktas tai, kad japonė. Reikėjo laukti visų pratęsimų ir net džiaugtis, kad juos duoda. Kitą kartą to net šanso nebūna.“
Sportininkė neslėpė, kad pirmą dieną užduotas geras tonas gali padėti ir sekmadienį, kai vyks medalių dalybos.
„Be abejonės, gal daugiausiai davė to vidinio nusiraminimo, parodė, kad tai įmanoma, kad galime kovoti. Žinote, norime mes visi, bet reikia krislelio sėkmės, pastangų ir niekada nepasiduoti, nes mes lietuviai visi esame nuolankūs, tad turime eiti iki galo“, – ryžtingai kalbėjo I.Mikštaitė.
Ketvirtfinalyje lietuvės lauks Kazachstano atstovės Ioanna Belych išbandymas. Tarp aštuonių pajėgiausių moterų svarbiausiose karatė varžybose liko po vieną Lietuvos, Kazachstano ir Rusijos bei net penkios Japonijos atstovės.
Tad kokios varžovės yra japonės?
„Japonai gyvenime nuolankūs, bet ant tatamio labai stiprūs. Kai dalyvavau šitame turnyre pirmą kartą, man įspūdį paliko, kad ant tatamio japonės nerodo visiškai jokių emocijų. Šiandien padariau tris stiprius smūgius į galvą, o ji pasipurtė ir vėl… Kai jos nulipa nuo tatamio, tada atsiranda ir didžiulės ašaros, ir jausmingumas, jautrumas, bet tas auklėjimas nuo vaikystės, įteigimas, kad turi būti stiprus, susikoncentravęs… Pažiūrėkit, visų japonų veidai – jie tarsi su kaukėm, o nulipę jie visi tokie patys žmonės“, – pasakojo I.Mikštaitė.
Kai jos nulipa nuo tatamio, tada atsiranda ir didžiulės ašaros, ir jausmingumas, jautrumas
Keturios Lietuvos kovotojos jau baigė pasirodymą pasaulio čempionate ir tik iš šalies stebės, kaip jų tautietei sekasi grumtis su pajėgiausiomis planetos karatė meistrėmis. I.Mikštaitė į antrąją varžybų dieną žengs su išgaravusiu jauduliu ir padidėjusiu pasitikėjimu, o jau sekmadienį sužinosime, ar tai padės mūsų šalies kovotojai pagriebti taip trokštamą medalį.