Vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas žemaūgis vaikinas, kilnojantis didelius svorius sporto salėje ar ant bėgtakio greičiau už visus kitus skuodžiantis bėgikas su kojos protezu, akloji karatistė, vieną po kito guldanti priešininkes ant tatamio – tai tik keletas pavyzdžių, jog žmogaus kūno galimybės, jei tau lemta gimti atletu ir nugalėtoju, išties yra neribotos. Jei tu – itin tvirto charakterio, užsispyręs.
„Kai Manto draugas prieš daugiau nei metus paklausė, ar gali atsivesti į treniruotes bičiulį, turintį šiokį tokį fizinį trūkumą, aš jam paaiškinau, kad sporto salėje durys atviros visiems. Tik vėliau sužinojau, kokia ta negalia. Nenustebau.
Atsidavimu treniruotėse, stipriu charakteriu šis auklėtinis pakelia save į kitą lygį. Jis – pavyzdys kolegoms. Aš siūlau visiems kovotojams mokytis iš jo, – teigė M.Šoliūno treneris.
Po kurio laiko pamačiau Manto užsispyrimą ir didžiulę motyvaciją. Tuomet kilo mintis parodyti Lietuvai, jog žmonės su negalia – visaverčiai sporto bendruomenės nariai, galintys kautis ringe“, – patikino M.Šoliūno treneris Saulius Šeškevičius.
Anot jo, Mantas – išskirtinis. Lietuvoje nebuvo ir nėra dar vieno tokio kovotojo, kuris dalyvautų varžybose, turėdamas analogišką negalią.
„Galbūt kas ir treniruojasi, bet nesiviešina. Mantas išdrįso stoti į ringą. Prieš kovą paprašė, jog ji būtų tikra, o ne kokia parodomoji. Savo atsidavimu treniruotėse, stipriu charakteriu šis auklėtinis pakelia save į kitą lygį. Jis – pavyzdys kolegoms. Aš siūlau visiems kovotojams mokytis iš jo“, – užtikrintai sakė Kauno sporto klubo „Otso“ treneris.
Pats Mantas apie savo vedlį kovinio sporto pasaulio kelyje atsiliepia tik gerais žodžiais. 15min pateikia išskirtinį bei atvirą pokalbį su šiuo kovotoju.
– Mantai, kas gi nutiko, jog šiandien jūs esate priskiriamas žmonių su negalia kategorijai?
– Vienos rankos, iki alkūnės, neturiu nuo gimimo. Žinau tik tiek, jog dar prieš man gimstant, virkštelė buvo apsisukusi aplink ranką, tad sutriko kraujotaka. Tokie atvejai nėra reti. Nors iki šiol nesusipažinau nė su vienu neįgaliuoju, kurio istorija būtų tokia pat.
– Būdamas vaikas tikriausiai net nesuvokėte, jog esate kitoks nei daugelis vaikų. Ar vėliau dėl negalios išgyvenote?
– Tikrai ne. Niekad nesureikšminau to. Ir nesureikšminu. Yra žmonių su didesnėmis problemomis. Paaiškinimo sau, kodėl taip nutiko būtent man, neieškojau. Tokia gamta. Gyvenau kaip sveikas žmogus. Viską dariau, ką ir kiekvienas. Na, gal biliardo žaisti negaliu, nors norėčiau. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, ką reiškia turėti dvi rankas, tad ir nekompleksuoju.
– Teko susidurti su patyčiomis? Kaip kiti reaguodavo į jūsų tariamą kitoniškumą?
– Ne, jokių patyčių nebūdavo. Arba aš į jas nereaguodavau. Na, gal ir išgirsdavau „berankis“. Bet tai manęs nejaudindavo. Tuomet tai gal ir būdavo įžeidimas, dabar tai – komplimentas. Jei mąstytume apie Ričardą Berankį (šypteli). Išgirdęs pasakyčiau „ačiū“. Reikia mokėti iš savęs pasijuokti. Mokykloje šiurpindavau valgyklos darbuotojas. Atlaisvindavau protezą, draugas ištiesdavo ranką pasisveikinti ir manoji „ranka“ nukrisdavo ant žemės. Moterys imdavo spiegti.
Mėgstu kompiuterinius žaidimus. Jei sporto aikštelėje draugai dar turi šansų prieš mane dėl negalios, virtualiajame pasaulyje esu nenugalimas.
– Šiuo metu nebenešiojate protezo. Kodėl?
– Niekad jų nemėgau. Užsidėdavau tik švenčių proga. Pvz., Rugsėjo 1-ąją. Kad su kostiumu kvailai neatrodyčiau. Tai dariau labiau dėl kitų nei dėl savęs. Man to nereikėjo. Protezo atsisakiau nuo 11 klasės. Nepatogu. Pvz., kaip turėjau su protezu žaisti krepšinį? Ir estetiškai jis ne ką geriau atrodo. Na, gal išskyrus bioninę ranką. Bet ir jos man nereikia. Aš nekompleksuoju.
– Ar būtumėte sporte siekęs daugiau, jei turėtumėte abi sveikas rankas?
– Manau, būčiau krepšininkas. Tėtis užkietėjęs gerbėjas, būtų varęs į treniruotes. Žaidžiau krepšinį mokykloje. Ir net ne prasčiausias buvau.
– Kuo, be sporto, dar užsiimate gyvenime?
– Dirbu šeimos versle. Studijuoju VDU politiką, nors politiku nebūsiu. Šiuo metu rašau bakalaurinį darbą, tad nuo viso kito esu kiek nutolęs. Keletą metų draugauju su mergina, kuri – grupiokė. Ir mėgstu kompiuterinius žaidimus. Jei sporto aikštelėje draugai dar turi šansų prieš mane dėl negalios, virtualiajame pasaulyje esu nenugalimas, nes labai konkurencingas.
– Žaidėte futbolą, krepšinį, tinklinį. Kaip susisiejote su, iš pažiūros, pačia grubiausia, dvikovinio sporto, šaka?
– Vienas draugas, kuris propaguoja kovinį sportą jau 6-7 metus, pakvietė save išbandyti. Į pirmąją treniruotę Kauno „Titano“ klube nuėjau praėjusių metų sausį. Visi galvojo, jog pabandysiu ir dingsiu. Tačiau kai antrajame užsiėmime pasirodžiau susipirkęs visą būtiną aprangą, ėmė manimi tikėti. Iš pradžių statė prie kriaušės. Galiausiai atsistojau prieš kitą kovotoją. Užplūdo adrenalinas. Propaguojant Muaythai dirba visas kūnas. Puikiai jį jaučiau, kai kitą dieną atsikelti iš lovos nėjo.
– Kaip artimieji reagavo į tokį pasirinkimą? Vis dėlto, dvikovinis sportas – pakankamai grubus, ypač asmeniui, turinčiam negalią ir kovojančiam su sveikaisiais.
– Mama apie tai nekalba. Jai tai – ne sportas. Kovų nežiūrėjo. O draugė piktinasi ne dėl to, kad užsiėmiau būtent šiuo sportu, o dėl to, kad jai mažiau laiko per jį lieka (šyptelėjo). Per pirmąsias savo varžybas nenorėjau papildomų akių. Nors vienas draugas sužinojo ir atvažiavo pažiūrėti.
– Ar sparingo partneriai nusileisdavo? Bijodavo sužeisti?
– Iš pradžių – taip. Visad jaučiu, kai nusileidžia. Ir to nenoriu. Prašau manęs negailėti. Labai nepatinka, kai kieno nors akyse matau gailestį. Ką tuomet darau? Imu provokuoti. Duodu stipriau. Supykdau. Kartą buvo kuriozas. Vasarą nuvažiavome į Vilnių, į „Sparta gym“ sporto klube vykusius sparingus. Partneriai keitėsi kas tris minutes. Atsistojau prieš profesionalų kovotoją.
Pajutau, jog žaidžia su manimi kaip su pele, nusileidžia. Paprašiau, kad dirbtų kaip su rimtu sportininku. Tai tokį smūgį į kepenis gavau, kad ilgai nuo žemės neatsikėliau. Sušoko visi, ėmė kaltinti kovotoją. O jis tik gynėsi: „Tai jis pats prašė“. Jokio pykčio nejaučiau. Nebuvau patyręs, dėl to prasileidau.
Sunku rasti varžovą. Juk nesvarbu, laimėsi ar pralaimėsi prieš mane, būsi laikomas nugalėtu. Jei įveiksi, kaltins, jog sumušei neįgalųjį, praloši, užbadys pirštais, kad prieš tokį pralošei.
– Kada pradėjo suktis mintys apie kovą ringe?
– Po mėnesio jau siūlė kovoti. Tačiau norėjau geriau pasiruošti. Magėjo išbandyti save. Sunku buvo rasti varžovą. Juk nesvarbu, laimėsi ar pralaimėsi prieš mane, būsi laikomas nugalėtu. Jei įveiksi, kaltins, jog sumušei neįgalųjį, praloši, užbadys pirštais, kad prieš tokį pralošei. Manau, laikui bėgant tai pasikeis.
Tuomet nusprendėme niekam neminėti mano ydos. Kai lapkritį pirmą kartą lipau į kovų ringą Vilniaus „Fight academy“ sporto klube suorganizuotame turnyre, varžovas apie mano negalią nieko nežinojo. Jis sutriko, o aš buvau nedrąsus, susikaustęs. Juk tai – pirmosios varžybos. Tačiau laimėjau. Buvo lygi kova, o trečiajame raunde keletą metų sportavusiam priešininkui iš Alytaus „2 vilkai“ sporto klubo jau skaičiavo nokdauną. Pramušiau kepenis.
– Ar pamenate jausmą, užplūdusį pirmą kartą būnant ringe?
– Didžiulė adrenalino banga. Nežinojau, ko tikėtis. Viskas aplink aptemo. Girdėjosi tik trenerio balsas. Nors nesupratau, ką jis šaukė. Baimė kamuoja tik prieš įlipant į ringą. Ringe viršų jau ima adrenalinas. Stengiesi galvoti, bet neina. Prieš kovą dėliotas planas kažkur dingsta. Ir tik trečiajame raunde suvoki, kaip dirba varžovas, imi prie jo taikytis. Svarbiausia prieš dvikovą neužsivedinėti. Nes daug kas tiesiog perdega.
– Pirmoji jūsų kova vyko pagal Muaythai, antroji – jau pagal K-1 taisykles. Kaip sekėsi?
– Šių metų pradžioje Jonavoje vyko atvirosios K-1 varžybos. Varžovas buvo iš Ukmergės „Vilko“ klubo. Stengiausi jo neprisileisti, buvau pasyvus, lėtai dirbau. Pralaimėjau taškais. Tačiau galėjau ištempti lygiąsias. Bent jau dabar taip atrodo. Tiesiog tą dieną į ringą lipau prastai nusiteikęs. Negali abejoti savimi. Tai man buvo pamoka. Po kovos užvirė pyktis dėl to, jog nusileidau. Tikrai dar kovosiu pagal K-1 taisykles. Nors man jos ir mažiau parankios.
– Kodėl Muaythai stilius jums labiau tinka?
– Nekoks iš manęs boksininkas. Dėl objektyvių priežasčių. K-1 – tai pastovus darbas, dviejų smūgių rankomis bei vieno kojomis kombinacija. Aš to nepadarysiu. O Muaythai – akcentuoti smūgiai. Smūgiuojama aštuoniomis kūno dalimis. Turiu didesnę pasirinkimo laisvę. Pamenu, po pirmos kovos buvau labai pavargęs, kritau į lovą, o po antrosios – ramus.
– Kokios jūsų, kaip išskirtinio kovotojo, stiprybės ir silpnybės?
– Daug kas sureikšmina mano negalią ir galvoja blogiau nei iš tikro yra. Stiprybė – alkūnės. Trumpesnė ranka – staigesnis, greitesnis smūgis. Tereikia gerai užtaikyti. Stengiuosi labiau akcentuoti ir kojas. Dabar mokausi su priekine ranka laikyti atstumą.
Silpnybė – trumpesnė ranka mažiau dengia, tad – sunkiausia yra man ginti galvą ir kepenis. Sunku spėti. Anksčiau gavęs į kepenis susmukdavau iškart. Dabar jau ne. Gal kokie raumenys išsivystė atsparesni (šypsosi). Ech, nereikėjo tų silpnybių vardinti – priešininkai panaudos (nusijuokė).
Stiprybė – alkūnės. Trumpesnė ranka – staigesnis, greitesnis smūgis. Tereikia gerai užtaikyti.
– Turite autoritetų, į kuriuos lygiuojatės? Kas yra geriausias Lietuvos Muaythai kovotojas?
– K-1 žvaigždės užgožia Muaythai žvaigždes. Tačiau yra ir jų. Anksčiau geriausias būdavo Remigijus Morkevičius. Dabar, manau, tai yra Sigitas Gaižauskas. Kol iš pradžių treniravausi „Titano“ sporto klube, teko su juo ištvermės treniruotėje Dainų slėnyje kartu dalyvauti.
Žavi tai, kuo Sigitas sugebėjo tapti, taip vėlai pradėjęs sportuoti. 25 metai profesionalaus kovotojo karjeros pradžiai – daug. Jis įrodė, jog yra stiprus, užsidegęs, ambicingas, principingas žmogus.
Kada nors nuvyksiu ir aš į Tailando stovyklą. Deividas Danyla taip pat techniškas kovotojas. Tačiau labiau nei jie, įkvepia treneriai. S.Šeškevičius man ne tik mokytojas, bet ir draugas. Be trenerių palaikymo, užsiėmimo su manimi, nebesportuočiau. Jiems aš – taip pat nemažas iššūkis. Dėkingas, kad tą iššūkį priėmė.
– Kas sunkiausia propaguojant šį sportą?
– Svorio metimas. Maistas man daug ką reiškia.
– Keliate sau kokių tikslų kovinio sporto pasaulyje?
– Žinote, tokių kaip aš dvikoviniame sporte yra ir daugiau. Vieną MMA kovotoją, Nicką Newellą, žinojau dar prieš ateidamas į treniruotes. Apie kitą sužinojau tik pradėjęs sportuoti. Baxteris Humbysas – pasaulio Muaythai čempionas. Jie įrodė, kad ringe galima apsieiti ir su viena ranka. Norėtųsi susikauti su Baxteriu.
Tačiau aš profesionalaus sportininko karjeros nesieksiu. Galimybes kovoti tarp sveikų vertinu blaiviai. Neturiu tikslo savęs žaloti. Sportuoju dėl malonumo. Gal kitaip mąstyčiau, jei būčiau Muaythai užsiėmęs nuo vaikystės.
Kada kita mano kova? Dabar noriu sėkmingai baigti universitetą. Vasarą – ne sezonas. Tad teks laukti rudens. Jei įgysiu trenerių pasitikėjimą – kausiuosi.
Ar norėčiau turėti tarptautinę dvikovą su kažkuo, turinčiu panašią negalią? Būtų įdomu, bet tarptautinės mėgėjų dvikovos nelabai vyksta. Buvo minčių išbandyti save tarp neįgaliųjų. Siūlė pereiti į parolimpinį sportą, tačiau atsisakiau. Bėgiku tikrai nebūčiau.
Kūną galima sutraiškyti, sumindyti, tačiau dvasios stiprybės numarinti nepavyks. Mantas Šoliūnas jau yra nugalėtojas. Jis drįso pradėti žengti sunkiu Muaythai kovotojo keliu.
