Šventojoje, Rasos šventės metu, visi susirinkę galėjo stebėti parodomąją ristikų kovą, kurioje dalyvavo tituluoti sportininkai Povilas Žukauskas, Tomas Sobolevskis ir Jonas Rudavičius vilkintys tautinius kostiumus. Po parodomosios kovos savo jėgas išbandė ir varduvininkai Jonai.
Imtynių entuziastai kartu su mokslininkais beveik metus ieškojo informacijos apie vieną iš nedaugelio senovės lietuvių sporto šakų. Ristynės buvo populiarios XIX a. viduryje, XX a. pradžioje visoje Lietuvoje, kaimo vietovėse. Ristynių varžybos vykdavo ne tik įvairių švenčių, susibūrimų metu. Lietuviai ristynių pagalba spręsdavo įvairius ginčus, nesutarimus. Vaikų tarpe ristynės buvo vienas mėgiamiausių žaidimų.
Simboliška, kad vienas iš svarbiausių Lietuvos sporto paveldo objektų buvo pristatytas per vieną iš gražiausių, tradicinių vasaros švenčių – Jonines. Lietuvos imtynių federacija kartu su partneriais siekia atkurti ir puoselėti senąsias ristynių tradicijas, kurios ilgą laiką buvo pamirštos.
Vienas ristinių atgaivinimo iniciatorių Andrius Stočkus išnagrinėjo kone tuziną rašytinių šaltinių. „Knygų autoriai teigė, kad susiformavusios lietuvių tautos ir besikuriančios lietuvių valstybės sąlygomis fizinis lavinimas įgavo organizuotesnę formą. Karių fizinis pasirengimas ypač didelę reikšmę įgijo besikuriančioje Lietuvos valstybėje XII amžiuje. Jau Vytauto laikais karių fizinis rengimas vyko pagal gerai apgalvotą sistemą ir nė kiek neatsiliko nuo tokio rengimo Vakarų kraštuose. Karių fizinio lavinimo programa buvo turininga ir įvairi, lietuviai naudojosi ne tik savo liaudies kūrybos patirtimi, bet savindavosi visą, kas geriausia, iš kaimynų. Jau XIV a. Lietuvoje užsimezgė dabartinio sporto (jojimo, imtynių, sunkumų kilnojimo, fechtavimo, plaukimo, irklavimo ir kt.) pradmenys“, – pasakoja A.Stočkus.
