– Kas paskatino pasirinkti būtent maratoną ir ar bandėte dar kokią nors sporto šaką? (Diana)
– Nuo vaikystės daug ką visi bando. Buvo gimnastika, rankinis, šokiai, tautiniai ir pramoginiai, tik sportinių nelankiau. O maratoną pasirinkau paskatinta paties gyvenimo. Iš pradžių netikėjau. Mačiau, kad kuo ilgiau nubėgu, tuo man geriau. Pabandžiau anksti, kai buvau 21 su puse metų. Buvo rekordas Europos, tik neaišku, ar užfiksuotas. Pirmą kartą bėgau Frankfurte 2000-ųjų spalį. Viena ruošiausi, be trenerio. Praktiškai pusiau viena ir pasiruošiau pirmajam maratonui.
Visus nubėgtus kilometrus užmirštu. Kai lieka tik du, būna sunkiausia, nes junti nuovargį. Paskutiniai du kilometrai dar ir patys nuobodžiausi, tempiasi guma.– Pats taip pat esu ilgų nuotolių bėgikas, norėčiau paklausti, kaip manai, kiek mūsų sporto šakoje priklauso nuo darbo ir kiek nuo talento? Manau, sunkus ir kryptingas darbas gali atpirkti talento trūkumą, ar ne? Ar pati mokyklos laikais jau taip pat ryškiai išsiskirdavai savo rezultatais bėgimo takelyje iš bendraklasių? (Aurimas)
– Kiek klasės draugai priminė, stadione vaikinus aplenkdavau. Nuo tada skyriausi nuo visų, esu ištvermingesnė. Vaikinai nepykdavo. Klasėje buvom tiksliukai, stipriausi surinkti. Talentas ir darbas – viskas turi būti: ir talento, ir darbo. Manau, turiu kažkiek talento, turiu ir sveikatos, o iš tiesų esu darbo žmogus, rezultatus galiu pasiekti tik dirbdama. Ilgai gulėjusi negalėčiau atsistoti ir bėgti. Su metais greitis lėtėja, jį reikia uždirbti, o ištvermė yra. Mano greitis – 18 km/val.
– Kokios mintys sukasi galvoje, kai įveikiate, pavyzdžiui, 20-ąjį kilometrą, o priešais laukia dar tiek pat? Ar išvis galvojate apie ką nors kita, išskyrus kaip įveikti nuotolį? (Aldona)
– Aš galvoju apie kiekvieną atskirą kilometrą. Taip ir bėgu, galvoje tuščia. Visus nubėgtus kilometrus užmirštu. Kai lieka tik du, būna sunkiausia, nes junti nuovargį. Paskutiniai du kilometrai dar ir patys nuobodžiausi, tempiasi guma.
– Kiek jums padeda treneris ir koks jo vaidmuo, nes bėgate viena, o minutės pertraukėlių juk nebūna, kad pasitartumėte, išgirstumėte padrąsinimą?.. Nesijaučiate vienas lauke karys? (Kristė)
– Kiek būna galimybių, treneris atbėga į punktus ir padrąsina. Kuriame kilometre treneris stovi, tokią ir vietą užimu. Labai reikia trenerio padrąsinimų.
– Kokį didžiausią nuotolį esate įveikusi per vieną dieną? (Paulius)
– 60 kilometrų. Nebuvo sunku. Vyrai Lietuvos neatlaiko tokio tempo. Čia kai pasitikrinti nori save, tuomet bėgi tiek. Jeigu greitis lėtės, bėgsiu 90 kilometrų distancijas.
– Įdomu, koks tavo batų dydis ir ar daug batų sudėvi? Ar nešioji aukštakulnius? (Mykolas)
– Batų dydis būna pagal firmą, kojos ilgis – 25 cm. Sportiniai bateliai tarnauja 600 kilometrų. Jie atrodo gražiai, bet neapsaugo sąnarių. Mėnesiui reikia vienų batų. Dar ir nuo modelio priklauso. Sunkoka rasti tinkamą avalynę. Vieni batai – vienam maratonui.
Aukštakulniai labai retai pasitaiko.
– Ar linkėtumėte savo vaikams sekti jūsų pėdomis? Jei ne, kodėl? (Virginija)
– Nežinau. Užgrūdina gyvenime toks sportas, nieko nebebijai. Ir treneris, ir aš einame peilio ašmenimis. Didelė rizika. Aš esu laiminga.
– Ar vis dar tebemiegate toje specialioje palapinėje? (Asta)
– Ne. Per metus kartą tenka miegoti. Nuo birželio pabaigos pradėjau ruoštis. Per pusantro mėnesio pasiruošiau.
– Ši sporto šaka yra savotiškas išbandymas, ar dar ilgai užteks valios ir jėgų bėgti tokius ilgus atstumus? Ar kaip nors psichologiškai ruošiatės bėgimams, ar turite kokių ritualų? (Karolina)
– Ritualų neturiu. Bus matyti, kiek bus kantrybės sportuoti. Būna visko. Kai patinka darbas, prisiverti.
– Ar nebuvo niekada nutikę, kad norėdama pasiekti geresnį rezultatą nesilaikei treniruočių plano ir persitreniravai? Jei taip, ką patartum jauniems lengvaatlečiams, kurie treniruotėse atiduoda visas jėgas, o paskui dažnai dėl regeneracijos trūkumo susigadina sveikatą? (Adomas)
– Reikia save jausti. Plano negali turėti. Priklauso nuo savijautos. Reikia atskirti tinginį ir kai tikrai negali. Kai darai pagal planą, privalai žiūrėti savijautos. Geriau visko neišpildyti iki galo nei persitempti. Jaunimas dažniausiai perkrauna save. Treneriai nori greito rezultato, tačiau nuvarytas arklys yra nušaunamas.
– Kiek jums, kaip moteriai, svarbus stilius ir mada? Kiek laiko per savaitę skiriate grožio procedūroms? Kokią vietą jūsų gyvenime užima įvaizdžio reikalai? Ar samdytumėtės stilistą Mantą Petruškevičių norėdama pasipuošti? (Kęstutis)
– Kasdien guliu vonioje. Tai mano darbo dalis. Eiti į pirtį man irgi yra darbo dalis. Būnu gamtoje. Visa tai yra mano darbo dalis, ne prabanga.
Makiažui nėra laiko, važiuodama pasigražinu, tačiau dažniausiai netenka to daryti, nes būnu gamtoje, bėgu miške.
Mėgstu, kai moterys sistemingai prisižiūri, o ne kai atšyla oras, išsirikiuoja prie manikiūro ar pedikiūro salono.
Be žmogaus drabužį nusiperku. Maudymosi kostiumėlį galiu nusipirkti per 10 minučių, sugebu tuo pasirūpinti pati, man patys rūbai lenda į rankas. Tėvukas skonį turėjo, ateidavau jam pasirodyti prieš kur nors eidama ir jis man patardavo.
– Ar profesionalus sportinis režimas (treniruočių stovyklos, išvykos) netrukdo asmeniniam gyvenimui? Kaip reaguoja antroji pusė?
– Labai gerai reaguoja, pailsi nuo mano gyvenimo tempo. Dėl mano gyvenimo tempo kankinasi mano antroji pusė. Jam būna atostogos. Dauguma žmonių neatlaiko mano tempo.
– Su kokia dar sporto šaka pagal trukmę ir ištvermę palygintumėte saviškę?
– Su dviračių plentu, tokie sportininkai turi treniruotis ištisus metus, negali sustoti.
– Ar pasibaigus sportininkės karjerai vilioja trenerės darbas?
– Jėzau, ne mano nervams, aprėkčiau, apstaugčiau. Esu bambantis žmogus. Jeigu pykstu, pasakau, esu atvira. Būna, kad treneriui pasakau: aš nekenčiu jūsų. Mane taip tėvukas išauklėjo.
– Komentaruose daugybė nepatenkintų žmonių vakarykštėmis varžybomis. Aišku, visiems neįtiksi, bet daugelis nepatenkinti vedėjo darbu (aišku, Rolandas padėtį pataisė). Kitiems dar trūko apdovanojimų bėgusiems masiniuose bėgimuose. Tretiems nepatiko, kad trasoje tenka daug sukinėtis, aišku, tie posūkiai dėl žiūrovų, kad galėtų matyti sportininkus. Ka manai apie šias pastabas?
– Mes ir patys viską žinome, daug kas keisis. Su trasa savivaldybė turėtų tvarkytis. Ketvirtadienį darysime susirinkimą, viskas keisis. Mes žinome visas pastabas. Kitais metais viskas bus kitaip.
O dėl prizų trūkumo kalta krizė. Fiziškai neįmanoma buvo visko išpildyti, mes apskritai džiaugėmės, kad taip viskas pavyko. Žmonės nepagalvoja, kiek viskas kainuoja. Džiaugiamės, kad apskritai viskas įvyko.
– Kaip šiandien tavo sveikata, vakar daugelis nusivylė nepamatę tavęs bėgančios?..
– Šiandien geriau negu vakar, bet norėjosi būti visai sveikai, rodosi, tiek visko prisigėriau.
– Ką ketinate veikti pasibaigus sportininkės karjerai? Ar turite kokią nors profesiją?
– Kūno kultūros trenerė – mokytoja. Manau, nepražūsiu, siūti moku, megzti moku. Manau, kad tikrai nepražūčiau. Gal būsiu bėgimo organizatorė, negali žinoti.
– Kaip tradiciškai atrodo tavo diena?
– Keliuosi ne anksčiau kaip 9 valandą, pavalgau, paguliu ir einu treniruotis. Treniruotė baigiasi per pietus arba šiek tiek po pietų. Pavalgau, darausi reabilitaciją ir einu miegoti. Ir taip vėl viskas iš pradžių: valgau, miegu, bėgu.
– Ar nebijote kiaulių gripo?
– Visi vaistai nuo gripo Amerikoje išpirkti. Jeigu bus skirta, tai ir susirgsiu. Žinotum, kur krisi, pagalvę pasidėtum.
Trenerio Romo Sausaičio auklėtinė šiuo metu yra Lietuvos maratono (42 195 metrai) rekordininkė. Geriausią savo ir šalies rezultatą (2 val. 25 min. 15 sek.) šiais metais trisdešimtmetį atšventusi bėgikė pasiekė 2005 metais Tokijo maratone.
Dėl žemo ūgio (158 cm) ir mažo svorio (43 kg) Coliuke vadinama Ž.Balčiūnaitė laikoma viena pajėgiausių pasaulyje maratonininkių. Per pastarąsias dvi olimpiadas ji buvo visai šalia pirmojo dešimtuko. Atėnuose 2004 metais mūsų šalies lengvosios atletikos žvaigždė užėmė 14 vietą, o pernai Pekine finišo liniją kirto vienuolikta. Atskirų miestų – Tokijo, Los Andželo, Hamburgo – maratonuose lietuvė nuolat patenka tarp prizininkių.
