2000-aisiais V.Alekna vos nesudaužė pasaulio rekordo ir tapo Sidnėjaus olimpiniu čempionu, tačiau tikrą dominavimą disko metimų sektoriuje pradėjo po kelerių metų.
2003-2006 m. laikotarpiu lietuvis neturėjo lygių jokiose aukščiausio rango varžybose, o pasidžiaugti pergalėmis oponentams neleisdavo net ir smulkesniuose turnyruose.
Sykį V.Alekna laimėjo net 30 varžybų iš eilės. Frantzas Krugeris sugebėjo nutraukti lietuvio seriją Taline, bet tuomet olimpinis čempionas nepraleido nieko į priekį dar 37 varžybose paeiliui, fiksuodamas eilinį rekordą.
„Vienas dalykas yra laimėti, bet niekada mano prioritetas nebūdavo lengva pergalė. Visur, kur aš atvažiuodavau, stengdavausi parodyti kuo geresnį rezultatą“, – savo motyvaciją aiškina V.Alekna.
Iš viso per karjerą už 70 metrų ribos V.Alekna diską nusviedė net 20 kartų – tokiam rezultatui nė iš tolo neprilygsta nė vienas kitas disko metikas. Antroje vietoje esantis esantis Gerdas Kanteris toliau nei 70 m metė 13 sykių.
Be to, joks kitas disko metikas per pastaruosius 50 metų nėra tapęs olimpiniu čempionu du kartus, o joks lietuvis atgavus nepriklausomybę nebuvo rinktas metų sportininku tiek kartų, kiek V.Alekna – keturis.
Bet pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje V.Aleknos gyvenime figūravo ne tik rekordai.
Antroje pokalbio su 15min dalyje V.Alekna pasileido į prisiminimus apie geriausią karjeros etapą, jo metu sutiktus aršiausius varžovus Robertą Fazekašą ir Gerdą Kanterį, nusivylimą neapgynus olimpinio čempiono titulo Pekine, vaikų gimimą ir ryšį su tuometiniu Lietuvos prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku.
Pirmąją pokalbio su V.Alekna dalį, kurioje jis pasakojo apie karjeros pradžią, vos nepagerintą pasaulio rekordą ir prieš pat Sidnėjaus olimpines žaidynes patirtą traumą skaitykite čia: 50 V.Aleknos metų: „Likus pusantro mėnesio iki Sidnėjaus negalėjau vaikščioti“
– Jau su Sidnėjaus olimpinio čempiono statusu vykote į 2001 m. pasaulio čempionatą Edmontone ir 2002 m. Europos čempionatą Miunchene, bet ir ten, ir ten iškovojote sidabrą. Labiau liūdėjote dėl nelaimėtų aukso medalių ar džiaugėtės sidabro apdovanojimais?
– Edmontone likau antras, tai šiek tiek apmaudu buvo, kad Larsas Riedelis mane įveikė. Tai buvo savotiškas jo revanšas už Sidnėjaus olimpines žaidynes. O Miunchene, kur irgi iškovojau sidabrą, jau turėjau problemų su alkūne. Būtent ta metančios dešinės rankos alkūnės trauma nedavė ilgą laiką ramybės, tai sunku buvo pasiekti formą 2002 metais. Ir tik po operacijos, darytos rudenį, 2003 metais atgimiau iš naujo.
– Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po Europos čempionato gimė antras jūsų sūnus Mykolas. Turbūt šis įvykis privertė pamiršti kartėlį iš Edmontono ir Miuncheno?
– Gimė ir gimė, ką čia labai pasakysi. Malonūs prisiminimai, vis tiek kažkuo įsimintina, kai kiekvienas šeimos narys papildo šeimą. Sidnėjaus aukso medalį parvežiau gimus Martynui (pirmagimiui sūnui - aut. past.), jam tada buvo tik mėnuo, o tada pradėjau ieškoti ir galvoti apie medalį ir Mykolui. Ne tiek ir daug reikėjo laukti ir Atėnų olimpinių žaidynių, tai toks ir sutapimas.
– Dar vieną aukso medalį ieškojote ir suradote 2003 metais, kai įspūdingu pirmuoju metimu (68,30 m) tapote pasaulio čempionu. Palyginus su olimpiniu auksu, kiek džiaugsmo suteikia triumfas planetos pirmenybėse?
– Malonu. Kiekvienais metais lengvojoje atletikoje būna pagrindinės varžybos, ar tai Europos, ar pasaulio čempionatas, ir tais metais iškovoti aukščiausio lygio varžybose aukso medalį yra labai malonu. Tuo labiau, kad nebuvo lengva kova, nes buvo labai stiprus vengras Robertas Fazekašas. Buvo kova, bet aš psichologinę kovą laimėjau, įrankį pirmu metimu numetęs labai toli, nes R.Fazekašas tuo metu, ko gero, buvo stipresnis, bet jam nepavyko to rezultato pagerinti.
– Minėjote, kad Sidnėjaus aukso medalį atidavėte sūnui Martynui, o 2003-aisiais minėjote, kad antragimiui Mykolui teks pasaulio čempionato auksas.
– Taip, bet paskui atidaviau jam ir Atėnų auksą.
– O ar tuos medalius iki šiol jūsų sūnūs turi?
– Ne, jie dabar savo tų medalių turi. Dabar visi mano apdovanojimai muziejuje, namuose nė vieno nėra, visi išvežti. Čia daugiau simbolinis dalykas. Užkabini ir vienam, ir kitam.
– Į Atėnus išvažiavote kaip pagrindinis favoritas, jau pirmuoju metimu švystelėjote olimpinį rekordą (69,89 m). Ar galima sakyti, kad tada buvote pasiekęs karjeros piką?
– Taip, 2004-ais, ko gero, buvo mano pagrindiniai apdovanojimai. Tada jau buvau stiprus. Ir mano olimpinis rekordas yra likęs iki šių dienų, o kitais metais pagerinau pasaulio čempionato rekordą, kuris irgi iki šių dienų išlikęs.
– Bet galiausiai džiaugsmą pakeitė nusivylimas, kai vengras R.Fazekašas numetė net 70,93 m ir jūsų akivaizdoje triumfavo. Kokios emocijos tada maišėsi jūsų galvoje, kai manėte, kad neapgynėte olimpinio čempiono titulo?
