Trys olimpiniai, keturi pasaulio ir trys Europos čempionatų apdovanojimai nugulė V.Aleknos trofėjų lentynoje per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą.
Dabar visi šie apdovanojimai – muziejuje, tačiau lentyna tuščia nelieka.
Tituluočiausio Lietuvos olimpiečio pėdomis seka ir du jo sūnūs – 21-erių Martynas ir 19-os Mykolas, taip pat paėmę diską į rankas ir jau įsirašę į Lietuvos disko metimų istoriją.
Martynas Alekna praėjusią vasarą diską pirmą sykį nuskraidino už 60 m ribos ir tapo 16-uoju tą padariusiu lietuviu.
Mykolas Alekna apie save pranešė dar garsiau – jis ne tik pagerino Andriui Gudžiui priklausiusius Lietuvos 18-mečių ir 19-mečių rekordus, bet ir Taline tapo Europos jaunimo čempionu, o Kenijoje – geriausiu jaunuoju pasaulio disko metiku.
Mažai kas žino, bet Aleknų šeimynoje auga ir dar viena talentinga sportininkė – 14-metė Gabrielė Aleknaitė, sekanti ne tėvo, o mamos pėdomis ir pasirinkusi šuolio į tolį bei sprinto rungtis.
„Dar tolimas kelias iki trijų olimpiečių. Ir iki vieno olimpiečio kelias dar nenueitas, – išgirdęs 15min klausimą apie galimus tris olimpiečius iš Aleknų šeimos sakė jubiliejų sekmadienį paminėjęs V.Alekna. – Bet Gabrielė labai gabi, greita, šokli mergaitė. <...> Tikrai rezultatai gerėja, ji nori treniruotis ir visko gali būti, gal irgi bus sportininkė. Jeigu bus trys olimpiečiai iš Aleknų, tai svajonė išsipildys su kaupu. Bet čia nebent Los Andžele (2028 m.). Iki Paryžiaus (2024 m.) tik du ruošiu.“
Trečioje pokalbio su 15min dalyje V.Alekna prisiminė karjeros saulėlydį ir realybe nevirtusį olimpinio medalio siekį Londone, pralaimėjimu pasibaigusius LTOK prezidento rinkimus, Andriaus Gudžiaus karjeros pradžią bei vylėsi Los Andžele išvysiantis tris Aleknų atžalas.
Pirmąją pokalbio su V.Alekna dalį, kurioje jis pasakojo apie karjeros pradžią, vos nepagerintą pasaulio rekordą ir prieš pat Sidnėjaus olimpines žaidynes patirtą traumą skaitykite čia: 50 V.Aleknos metų: „Likus pusantro mėnesio iki Sidnėjaus negalėjau vaikščioti“
Antrąją dalį, kurioje disko metikas pasakojo apie aršiausius varžovus, apmaudą dėl Pekine išsprūdusio aukso ir ryšį su tuometiniu Lietuvos prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, galite rasti čia: 50 V.Aleknos metų: apie R.Fazekašą, apmaudų Pekiną ir ryšį su A.Brazausku (II)
– Nuo 2009 iki 2011 m. dalyvavote dviejuose pasaulio ir viename Europos čempionate, bet kaskart likote netoli apdovanojimų pakylos (2009 m. pasaulio čempionate ketvirta vieta, 2010 m. Europos – penkta, 2011 m. pasaulio – šešta). Ar sunku buvo susitaikyti su tuo, kad medalių į Lietuvą parvežti nebepavyksta? Ar nebuvo sunku psichologiškai?
– Psichologiškai sunku nėra vien dėl to, kad net ir likus medalių papėdėje, turi ambiciją grįžti ant pakylos. Tai buvo mano varomoji motyvacija dar kartą pasiruošti ir kitais metais bandyti sugrįžti. Tai mane vedė į priekį. Taip atsirado ir Londono olimpinės žaidynės, nors man jau buvo 40 metų. Noro labai daug turėjau grįžti ant olimpinės pakylos, bet nepavyko.
– Kiek skaudu buvo, kai Londono žaidynėse iššovėte ir pasiekėte geriausią rezultatą per kelerius metus (67,38 m), bet priešpaskutiniu bandymu bronzą iš jūsų atėmė estas Gerdas Kanteris ir likote ketvirtas?
– Gerdas atėmė, bet iki aukso medalio trūko mažiau nei metro (89 cm – aut. past.). Visa pakyla ir medalių spalvos buvo ranka pasiekiami. Bet viskas taip susiklostė, kad likau visiškai šalia.
– Vos po kelių mėnesių dalyvavote LTOK prezidento rinkimuose. Kas paskatino tokiam sprendimui?
– Ne tai, kad vien mano tai buvo sumanymas. Tai buvo ir mano, ir grupės bendraminčių sprendimas, kad galima pabandyti. Ėjome su programa, su pokyčių banga, nes vis tik olimpinį komitetą prezidentas Artūras Poviliūnas valdė ilgą laiką (1988 – 2012 m. – aut. past.). Buvo noras ateiti, įnešti šviežesnių vėjų, bet rinkimuose teko pripažinti olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės pranašumą ir pralaimėti. Viskas yra taip, kaip ir sporte – nugali stipresnis.
– Buvote laikomas rinkimų favoritu, bet laimėjo D.Gudzinevičiūtė, tuo metu žadėjusi drastiškesnius pokyčius. Ko pritrūko jūsų pergalei?
– Mes labai į viską žvelgėme paprastai, atvirai, sportiškai. Tikrai mus rėmė didžioji dalis tų sporto federacijų, kurios liūto dalį sportininkų išveža į olimpines žaidynes ir ten jų sportininkai iškovoja apdovanojimus. Toks buvo mano paramos branduolys. Kitoje pusėje buvo smulkesnės federacijos, galbūt ne visos, kurios turi olimpiečių, bet vis tiek turi balso teisę.
Mes labiau norėjome eiti link dar aukštesnių rezultatų siekimo, o ne lygybės išlaikymo ir t.t. Taip ir nutiko, kad didžioji dalis smulkių federacijų pasirinko Dainos Gudzinevičiūtės kandidatūrą. Nors pokyčių praktiškai jokių ir neįvyko – buvo faktiškai pratęsta buvusio prezidento kryptis.
– Nuo tų rinkimų praėjo jau beveik dešimtmetis. Kaip vertinate tuos 10 metų LTOK ir ar pasvarstote, ką darytumėte kitaip, nei dabar daro D.Gudzinevičiūtė?
