Į 1956-ųjų žaidynės Melburne (Australija) atvyko du lietuvių lengvaatlečiai – bėgikas Jonas Pipynė bei ėjikas Antanas Mikėnas. Pastarasis tapo ir pirmuoju lengvaatlečiu iš Lietuvos, kuriam pavyko iškovoti olimpinių žaidynių medalį: 20 km distanciją ėjikas įveikė antras.
Lengvoji.lt lengvosios atletikos 100-mečio šalyje proga prisimena skambiausias lietuvių pergales.
Kelias iki olimpinio sidabro truko penkerius metus
Sportinis ėjimas olimpiados programoje atsidūrė vienas pirmųjų: dar 1908 metais, ketvirtosiose šios eros žaidynėse, ėjikai vyrai varžėsi 3500 m bei 10 mylių rungtyse. Vėliau programoje atsidūrė 10 km bei 50 km rungtys, o 20 km distancija debiutavo 1956-aisiais.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1948-ųjų bei 1952-ųjų žaidynėse, stipriausius ėjikus turėjo Švedija, kurios atstovai iškovojo tris aukso bei sidabro apdovanojimus. Vis pajėgesni atrodė ir Sovietų Sąjungos atstovai, ypač – iš Estijos kilęs Bruno Junkas. Tuo tarpu A.Mikėnas sportiniame ėjime atsidūrė vos 27-erių, o olimpinį sidabrą iškovojo vos po penkerių metų specifinio pasiruošimo.
„Baigęs Ramygalos gimnaziją, tėtis mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, po to dvejus metus mokytojavo. Mokytojo darbas tiko ir patiko, tik jis norėjo būti arčiau sporto, arčiau krepšinio, kurį galėdavo žaisti iki nukritimo. Tačiau atsidūręs šalia tokių krepšinio asų, kaip Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius ir kiti, suvokė, kad ko nors perspektyvaus tikėtis šioje srityje nėra prasmės. Trečiame kurse reikėjo specializuotis, įvykdyti antrojo kokios nors sporto šakos atskyrio normatyvą. Tada tėtis nutarė pabandyti lengvąją atletiką“, – pasakojo A.Mikėno dukra Eglė Mikėnaitė-Juodeikienė.
Į sportinio ėjimo rungtį lengvaatlečio kelias pasisuko atsitiktinai: kurso draugas jam pasiūlė pakeisti varžybose dalyvauti negalintį ėjiką. Tada A.Mikėnas pradėjo mokytis ėjimo techniką, o pirmuoju startu tapo Kauno rajono moksleivių spartakiada, kurioje, varžydamasis su moksleiviais, jis užfiksavo Lietuvoje neregėtą rezultatą.
„Tai (dalyvavimas ėjimo varžybose – aut. past.) buvo netikėta tiek jam, tiek jį atkalbinėjusiems draugams, tačiau Antanas, vedamas sportinio azarto, deginančio noro kovoti ir laimėti, paskutinę akimirką nutarė stoti su moksleiviais į startą ir pasiekė respublikos rekordą“, – sakė E.Mikėnaitė-Juodeikienė.
Sovietų valdžia draudė varžytis užsienyje
Olimpinės žaidynės Melburne vyko gruodžio mėnesį – tuo metu Australijoje buvo vasara. Svarbiausiam karjeros startui tuomet 32-ejų A.Mikėnas ruošėsi nežinodamas, ar į Žaliąjį žemyną apskritai išvyks.
„Kelialapį į Melburną tėtis kelialapį gavo paskutinėmis atrankos dienomis – jo brolis Albinas buvo ištremtas į Sibirą, todėl Antano rungtyniauti už šalies ribų neišleisdavo, laikė nepatikimu, galinčiu emigruoti. Taigi, nepaisant aukštų rezultatų, buvo visai reali tikimybė, kad jo neišleis į Melburną tiesiog dėl politinių priežasčių“, – paaiškino legendinio ėjiko dukra.
Tačiau pasiekus Australija viltis laimėti medalį tapo reali: Sovietų Sąjungos ėjikai buvo laikomi favoritais, o pats A.Mikėnas bei jo treneris galvojo, kad pagrindinė kova vyks tarp mūsiškio bei olimpiniu prizininku dar 1952-ųjų žaidynėse tapusio B.Junko.
„Beveik visada jo varžovai buvo komandos draugai, nes dėl politinių priežasčių jo neišleisdavo sportuoti į užsienį. Tačiau aukšto meistriškumo prasme tai nebuvo praradimas, nes rusų ėjikai buvo vieni stipriausių pasaulyje, taigi jis vis tiek kovojo su labai aukšto lygio varžovais, – teigė E.Mikėnaitė-Juodeikienė. – Tėtis turėjo tikslą laimėti aukso ar sidabro medalį, tuo metu jis buvo geros sportinės formos. Treneris ir kiti sportininkai buvo tos nuomonės, kad dvikova vyks tarp esto B.Junko ir A.Mikėno, tą patį galvojo ir Antanas.“
Vis dėlto aukso medalį Melburne iškovojo ne Pabaltijo atstovai, o aštuoneriais metais už lietuvį jaunesnis Leonidas Spirinas. Pastarasis 20 km nuotolį įveikė per 1 val. 31 min. 27,4 sek. A.Mikėnas atsiliko 35,6 sek., o B.Junkas – 44,6 sek.
„Laimėtas sidabro medalis nebuvo tai, ko jis tikėjosi iki paskutinių varžybų akimirkų, ir visgi su olimpinio aukso medalio laimėtoju L.Spirinu jis atsiteisė per kitais metais įvykusias VI Maskvos jaunimo olimpines žaidynes, auksą pasiimdamas sau, o sidabrą palikdamas L. Spirinui. Olimpinis medalis buvo svarbiausias pasiekimas jo sportininko karjeroje, tačiau ne mažiau svarbus buvo ir trenerio darbas – jis išugdė naują Lietuvos ėjikų kartą“, – sakė E.Mikėnaitė-Juodeikienė.
Ėjiko garbei sostinėje pavadinta gatvė
Per trumpą sportinę karjerą A.Mikėnas 12 kartų tapo Lietuvos čempionu bei 34 kartus gerino Lietuvos rekordus. Už sidabro medalį Melburno žaidynėse jam pirmam iš mūsų šalies lengvaatlečių buvo įteiktas SSRS nusipelniusio sporto meistro vardas.
„Iš materialinių apdovanojimų buvo butas naujame mūriniame name Vilniaus centre ir automobilis. Tačiau vertinant to laikmečio masteliu, tai buvo labai didelės vertybės, – pasakojo E.Mikėnaitė-Juodeikienė. –Atsimenu, kaip paradų metu jis eidavo parado pradžioje su ant raudonos plačios juostos prisegtais savo medaliais ir apdovanojimais...“
Olimpiniu vicečempionu tapęs ėjikas vylėsi dalyvauti ir 1960-ųjų žaidynėse Romoje.
„Kiek žinau, buvo minčių ruoštis kitai olimpiadai, tačiau jis pakankamai anksti suvokė, kad konkurencija tarp Tarybų Sąjungos ėjikų yra milžiniška, amžiaus našta darė savo, todėl tiesiog blaiviai nutarė keisti savo gyvenimą ir pradėjo dirbti treneriu“, – paaiškino A.Mikėno dukra.
Legendinis ėjikas mirė 1994-aisiais, sulaukęs 70-ies. Jo garbei Vilniaus Salininkų mikrorajone pavadinta gatvė, sukurtas dokumentinis filmas „Olimpiniai sidabro žingsniai“ (autoriai – Stasys Petkus ir Gintarė Grikštaitė), o pati E.Mikėnaitė-Juodeikienė prieš trejus metus parašė knygą „Antanas Mikėnas = Sportinis ėjimas“). Vienu svarbiausiu memorialu tėčiui ji laiko kasmet Birštone vykstančias sportinio ėjimo taurės varžybas.
„Dideliu paminklu jo atminimui laikau brolių Juozaičių organizuojamas Antano Mikėno taurės sportinio ėjimo varžybas, kurios šiais metais Birštone vyks jau 35 kartą. Manau, kad mano tėtis tikrai nusipelnė pasiekimų įvertinimo ir tikrai labai dėl to džiaugiuosi“, – ištarė E.Mikėnaitė-Juodeikienė.
