„Visi laikėmės griežtų reikalavimų, dėvėjome veido kaukes, matavomės temperatūrą. Kai viskas būdavo gerai, mus įleisdavo į stadioną. Mano trenerė Tatjana Krasauskienė priklauso rizikos grupei ir laikėsi saviizoliacijos, mane dažniausiai lydėdavo ir prižiūrėdavo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės medikai – Spartakas Zastarskis arba Mantas Lesnickas, kurie rūpinasi ir mano čiurnos gydymu. Lengvėjant sąlygoms buvo galima dirbti ir su jais abiem kartu“, – džiaugiasi Airinė.
Lietuvos rekordininkei karantinas ankstyvą pavasarį nutraukė pratybas Turkijoje, kur ji su komanda treniravosi vienoje geriausių Europos sporto bazių. Kone perpus sutrumpėjus treniruočių stovyklai, lengvaatlečiai sugrįžo į namus ir dvi savaites saviizoliavosi.
„Kai buvo nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės ir Europos čempionatas, atsirado daugiau ramybės, supratau, kad nėra ko verstis per galvą ir bandyti namie išradinėti dviračio. Visas karantino periodas, visi atidėjimai, manau, man išeis į naudą. Dabar turiu daugiau laiko ramiai susitvarkyti visas problemėles, išsigydyti praėjusių metų vasarą patirtą traumą“, – sako Airinė.
Visas karantino periodas, visi atidėjimai, manau, man išeis į naudą.
Vingio stadione Europos čempionė dažniausiai susitikdavo su trišuolininke Diana Zagainova ir ieties metiku Edžiu Matusevičiumi. Tačiau nebūdavo taip, kad visi vienu metu supuldavo į treniruoklių salę.
Iki gegužės vidurio, atsižvelgdama į orus ir kojos būklę, Airinė treniravosi vieną sykį per dieną (nuo 11 iki 14 val.) penkiskart per savaitę. Toks jai buvo skirtas langas. Nemažai papildomų pratimų atlikdavo namie, nes turi reikiamų sportinių prietaisų.
Pasak Airinės, jeigu gera sveikata, ji nėra iš tų, kuriems primygtinai reikia daug startų. Šią žiemą per pirmąsias sezono tarptautines varžybas, kurios vyko Vokietijos mieste Kotbuse, ji išbandė jėgas su visu šuolininkių elitu ir peršoko 1 m 92 cm. Vilnietė neatsisakė ir kitų varžybų, kurios buvo reikalingos reitingui gerinti.
„Kai praėjusiais metais per Europos uždarų patalpų čempionatą Glazge buvau trečia (1 m 97 cm), mano viso sezono šuolių vidurkis turbūt buvo 1 m 96 cm, o per treniruotes šokdavau apie 1 m 90 cm. Jeigu per treniruotes pasiekiu tam tikrą lygį ir gerai sekasi atlikti atitinkamus elementus, man nebūtina dažnai dalyvauti varžybose. Pagal planą kaupiuosi svarbiausiems startams, labai patinka dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Mažesnių varžybų man nelabai reikia. Per sezoną dažniausiai susikoncentruoju į ketverias penkerias varžybas ir retai jų būna daugiau“, – pasakoja Airinė.
Europos čempionė įsitikinusi, kad kitąmet per Tokijo olimpines žaidynes turėtų rungtyniauti visos jos pagrindinės varžovės, tačiau po žaidynių apie karjeros pabaigą jau viešai kalba trys šuolininkės.
„Žinoma, jų gali būti ir daugiau, tačiau toks sprendimas priimamas ne per vieną naktį. Išaugo jaunų stiprių šuolininkių, iš kurių labiausiai išsiskiria ukrainietės: 18-metė Jaroslava Mahučik, 2019-aisiais per pasaulio čempionatą Dohoje peršokusi 2 m 4 cm ir tapusi vicečempione, bei Julija Levčenka, kurios už mane kone dešimtmečiu jaunesnės. Ukrainietė J.Mahučik stebina ne mane vieną ir neaišku, kaip tokia jauna sportininkė gali toliau progresuoti. Mūsų rungties lyderė – rusė Marija Lasickienė, rodanti stabilius rezultatus. Norint užimti aukštą vietą, reikia gerinti savo asmeninį rekordą ir neaišku, ar dar to užteks. Viskas sprendžiasi tada, kai visos susirenkame viename sektoriuje“, – sako sportininkė.
Norint užimti aukštą vietą, reikia gerinti savo asmeninį rekordą ir neaišku, ar dar to užteks.
A.Palšytė dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse: Londone jauniausia Lietuvos lengvaatletė, kuriai tada buvo 20 metų, rungtyniavo finale ir peršokusi 1 m 89 cm liko dešimta, o Rio de Žaneire, įveikusi 1 m 88 cm, buvo trylikta.
„Per tą laiką sustiprėjau psichologiškai, emociškai, techniškai, dideli pradiniai aukščiai manęs jau neturėtų gąsdinti. Visos varžovės gerai pažįstamos, joms ne kartą įrodžiau, kad irgi galiu būti tarp prizininkių. Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių tapau Europos čempione ir laimėjau bronzos medalį, 2018-aisiais buvau ketvirta. Stipriausios šuolininkės yra europietės, jos bus pagrindinės favoritės laimėti medalius ir Tokijuje. Dar prisidės amerikietė Vashti Cunningham.
Reikia būti vienai geriausių Europoje, tada, manau, galima svajoti ir apie svarius pasiekimus per olimpines žaidynes. Nemanau, kad mane tenkintų tik patekimas į finalą. Laiko iki žaidynių dar turiu daug, iki jų aukosiu viską, kad Tokijuje būčiau pačios geriausios sportinės formos. Mano užduotis minimum – pagerinti asmeninį rekordą. Jeigu tai pavyktų padaryti, galima svajoti apie aukštą vietą. Stengsiuosi sugrįžti į tą patį lygį, kurį buvau pasiekusi 2017-ųjų ir 2019-ųjų žiemą. Artėdama prie asmeninio rekordo, gerinu savo šansus Tokijuje kovoti dėl aukštų vietų“, – sako Airinė.
