 |
| Augusto Četkausko/Sprinteriai.com nuotr./Agnė Orlauskaitė |
„Dabar populiaru, apibūdinant savo sportinės karjeros pradžią, sakyti, jog vaikystėje buvau judrus vaikas. Šiuo atveju nesu išimtis – mokykloje keliavau per visus įmanomus būrelius, tačiau daugiausiai taip buvo sporto. Natūralu, kad kūno kultūros mokytojas pakvietė atstovauti mokyklą miesto varžybose. Tuomet pavasario krose atbėgau trečia, aplenkdama ir daugelį jau rimtai sportuojančių. Taip atsidūriau pas trenerę Daivą Jankauskaitę. Pirmi metai, kaip ir daugeliui buvo bandomieji – tai nelabai patiko, rūpėjo mokslai. Lemiamu stimulu tapo tai, kad pradėjau laimėti varžybose ir tai buvo didelis stimulas sportuoti toliau.“
Lietuvos lengvosios atletikos treneriai juokauja, kad mūsų šalis – sprinterių kraštas. Ne išimtis buvo ir A.Orlauskaitė. „Pradžioje daugiausiai bėgiojau 60,100 bei 200 metrų distancijas. Visai neblogai sekėsi, tačiau 2004 metais, pačioje vasaros sezono pradžioje stipriai pasitempiau kirkšnį. Nebegalėjau greitai startuoti nuo kaladėlių, tad teko rinktis – arba praleisti visą sezoną, arba bandyti kitą rungtį. Žiemomis dažnai sirgdavau ir uždarose patalpose startuodavau labai retai, tad vasaros laukdavau kaip išganymo. Tad trenerės patarimu išbandžiau 400 metrų bėgimą. Miesto pirmenybėse jau pirmuoju startu patekau į sezono geriausių bėgikių dešimtuką (57.02 sekundės), tad kelio atgal nebebuvo. Vėliau tik trenerė pripažino, kad pagal mano fizinius duomenis anksčiau ar vėliau būtų mane ruošusi būtent 400 metrų distancijai.“
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Orlauskaitė |
Daugelį lengvaatlečių kamuoja amžina dilema – geriau laimėti varžybas, nepasiekiant įspūdingų rezultatų, ar likti už garbės pakylos ribų gerinant savo asmeninius rekordus. Agnė šiuo klausimu vienos nuomonės neturi. „Anksčiau galbūt labiau rūpėdavo užimama vieta. Tačiau, kuomet pradėjau bėgti greičiau nei per 54 sekundes (Asmeninis sportininkės rekordas – 53.23, pasiektas praėjusį savaitgalį LAF taurės varžybose Šiauliuose), atėjo laikas, kuomet labiau pradėjau vertinti savo ir trenerės darbą. Tuomet svarbesnė tampa ne užimta vieta, o pasiektas rezultatas. Jei su asmeniniu rekordu finišuoju ne pirma, būnu patenkinta. Yra varžybų, kuriose svarbiausias rodiklis yra vieta – toks bus ir Europos U23 čempionatas Kaune. Tačiau tokiame lygmenyje nėra rezultato – nėra ir vietos.“
Ar bėgikė skirsto savo startus pagal tai, kam tuo metu atstovauja – klubui, miestui ar šaliai? „Man patinka dalyvauti didelėse varžybose, kur vyrauja savotiška atmosfera, daug dalyvių bei žiūrovų. Tada negalvoju kam atstovauju – svarbiausiais veiksniais tampa emocijos ir azartas.“
Šiuo metu lengvojoje atletikoje gausėja naujovių, viena jų palies ir A.Orlauskaitės rungtį – IAAF jau netrukus išbandys naujovę, pagal kurią bėgikams bus atimta teisė klysti starte. Jau po pirmojo falšstarto jie bus šalinami iš varžybų (anksčiau buvo leidžiamas vienas falšstartas, kurį kai kurie bėgikai naudojo, kaip psichologinio poveikio priemonę varžovams. Kaip tai paveiks Agnę? „Man ši naujovė labiau prie širdies – aš pati falšstartų beveik nedarau. Jei daro varžovai – manęs tai neerzina. Tiesiog moku susikaupti starto akimirkai.“.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Agnė Orlauskaitė |
Ko gero svarbiausias bėgikės šios vasaros startas – liepos mėnesį Kaune vyksiantis Europos U23 čempionatas. Kokius tikslus sau kelia Agnė? „šis čempionatas ypatingas vien tuo, kad jis vyks namuose. Dar ypatingas tuo, kad tai bus paskutinis startas, kuomet sportininkai skirstomi pagal amžiaus grupes. Labai stengsiuosi patekti į finalą ir pasigerinti savo asmeninį rezultatą. Jei taip atsitiks, manysiu, jog padariau viską ką galiu. O kaip seksis – taip... visko kol kas nepasakosiu – negalima...“
Šios distancijos šalies rekordas ir geriausi pasiekimai datuojami praėjusio amžiaus 9 dešimtmečiu (šalies rekordas nuo 1984 metų priklauso Daliai Matusevičienei – 51.12 sekundės). Ar realu, kad artimiausiu metu jaunoji lengvaatlečių kartą mes iššūkį šioms sekundėms ir savo sportiniams idealams? „Taip, tai realu ir manau, jog tai atsitiks greitai. Rekordai yra labai rimti, tačiau viskas įmanoma, ir aš tuo tikiu. Šioje rungtyje pasaulyje karaliauja rusės bei viena kita amerikietė. Žaviuosi jomis, kad jos tokios greitos, tačiau esu įsitikinusi, kad ne visos sąžiningos. Tad Lietuvos rekordas yra įveikiamas, o apie geriausius pasaulio pasiekimus to pasakyti negaliu. Manau moterims tie rezultatai nelabai įkandami...Tad jei kalbėt apie pasaulinius sporto idealus, pirmenybę atiduočiau ne bėgikėms, o Jelenai Isinbajevai.“
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Agnė Orlauskaitė |
Apie savo rungtį Agnė gali kalbėti labai daug ir nesustodama. „400 metrų – viena sunkiausių rungčių, reikalaujanti ir greičio ir ištvermės (ši distancija dar vadinama ilguoju sprintu). Tačiau kartu ji man ir pati gražiausia – joje, skirtingai nuo sprinto, užtenka laiko pasimėgauti pačiu bėgimu. Nors dažnai bėgdama matau tik bėgimo takelį, kuris savotiškai pats mane veda link finišo. Bėgime susikaupiu tiek, kad nieko aplinkui negirdžiu, o kitą dieną net nepamenu, su kuo ir apie ką po finišo kalbėjau.“
Ir pabaigai – Agnės pakvietimas žiūrovams, kurie vis dar abejoja, ar verta apsilankyti liepos 15-19 dienomis Kaune vyksiančiame Europos čempionate. „Šiuo metu Lietuva turi tikrai nemažai pajėgių sportininkų. Tam, kad jie jaustų, jog varžosi namuose, būtinas ir tribūnų palaikymas. O žiūrovai, esu įsitikinusi, kiekvienas ras savo favoritą ir priimtiną rungtį ir ateis ir į kitas varžybas. Lietuvoje viena liga – krepšinis, tačiau bet kuris medikas pasakytų, kad ligų yra daugiau. Tad susirkite ir jomis...“
