Toks rezultatas 21-erių vilnietei garantavo sidabro medalį. Savo asmeninį pasiekimą trenerės Tatjanos Krasauskienės auklėtinė pagerino net 4 cm.
„Treniruojiesi, treniruojiesi, ateina tavo diena ir iššoki“, – šypsodamasi sėkmės paslaptį išdavė Vilniaus oro uoste ją pasitikusiems žurnalistams.
– Airine, tai buvo geriausios tavo varžybos karjeroje?
– Nežinau, ar geriausios, bet kad vienos įdomiausių – tai tikrai. Kova buvo labai atkakli buvo, ir mačiau, kad publikai buvo įdomu žiūrėti. Tai suteikė malonumą. Tai buvo vienos įsimintiniausių varžybų.
– Kaip atšventei laimėtą medalį?
– Ką reiškia „atšvenčiau“? (juokiasi). Po varžybų būni be rankų, be kojų, nori tik ilsėtis... Išėjome su sportininkais pasivaikščioti po sportininkų kaimelį ir tiek. Nieko ypatingo, nes jau kitą dieną laukė kelionė.
– Krepšininkus arenoje palaikė ir kitų sporto šakų atstovai, ar panašaus palaikymo suleukė ir lengvaatlečiai?
– Mano geriausia draugė yra krepšininkė Sigita Galdikaitė, kuri taip pat buvo Kinijoje. Ji netgi per kvalifikaciją savo komandos draugėms užsiminė, kad eina palaikyti Airinės. Taip gavosi, kad manęs palaikyti atėjo daug krepšininkių. Finale taip pat mačiau, kad palaikė ne tik lengvaatlečiai ar krepšininkės, bet ir kiti sportininkai. Ar vienam stadiono krašte, ar kitam – jie tikrai buvo, aš tai jaučiau ir to labai reikėjo.
– Kodėl tavęs nėra pasaulio čempionate dalyvausiančios Lietuvos rinktinės sąraše?
– Aš įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą, bet atsisakiau dalyvauti, nes savo sezono tikslus jau buvau įgyvendinusi. Man būtų šiek tiek per daug startų. Esu jauna, turiu saugoti sveikatą, o tarpas universiados ir pasaulio čempionato yra labai mažas. Be to, federacija mano trenerės į pasaulio čempionatą neveža, o man trenerės buvimas yra labai svarbus. Be trenerės universiadoje tokio aukščio nebūčiau įveikusi. Tiesiog nusprendėme griausmingai sezoną pabaigti universiadoje ir išeiti ilsėtis.
– Sakai, kad sezono tikslus buvai įvykdžiusi dar iki universiados, bet juk geriausią rezultatą pasiekei būtent universiadoje...
– Taip, rezultatas universiadoje buvo geriausias. Bet svarbiausias sezono startas man turėjo būti Europos jaunimo čempionatas. Ten laimėjau medalį, ir tuos planus, kuriuos prieš sezoną buvo iškėlusi federacija, įvykdžiau. Sėkmė universiadoje, galima sakyti, nebuvo planuota. Tiesiog taip gavosi (šypsosi).
– Kokiame aukštyje mintyse kartelė iškelta dabar?
– Man kol kas sunku suvirškinti tai, kas įvyko... Kai suvoksiu, kokiame aukštyje ta kartelė jau dabar stovi, galėsiu pasakyti, ko tikiuosi ateityje. Kol kas esu pasimetusi ir vis dar negaliu patikėti, kad įveikiau 196 cm aukštį. Jei dabar kas nors paklaustų, koks mano asmeninis rekordas, sakyčiau, kad 192 cm.
– Vis dėlto kas lėmė tokį sėkmingą šuolį?
Dieną prieš tai pamačiau Viktorijos Žemaitytės medalį, ir pasakiau, velnias, kaip norėčiau to medaliuko. Ji sako, palauk rytojaus. – Galbūt mano varžybinis charakteris. Dieną prieš tai pamačiau Viktorijos Žemaitytės medalį, ir pasakiau, velnias, kaip norėčiau to medaliuko. Ji sako, palauk rytojaus.
Kai sektoriuje likome trise, žinojau, kad medalis jau mano rankose, bet norėjau bent sidabro. Po bandymų, kai kartelė buvo pakelta į 194 cm aukštį, vis dar buvau trečia, o kad būčiau antra, reikėjo įveikti 196 cm. Iš to didžiulio noro, aišku, prisidėjo ir sėkmė, ėmiau ir peršokau.
Po varžybų paskaičiavome, kiek šuolių padariau. Niekada gyvenime – nei per treniruotes, nei per varžybas – nebuvau tiek padariusi. Su bandomaisiais šuoliais – 23 šuoliai. Tai kažkas nesuvokiamo. Kad atliktum tiek daug šuolių tokiame dideliame aukštyje, reikia turėti daug „smarvės“ (juokiasi).
– Dabar laukia poilsis?
– Pailsėsiu savaičikę. Nuo rugsėjo prasideda mokslai, o vasaros šiemet dar, galima sakyti, nemačiau. Prie jūros galbūt nulėksiu ar šiaip kur galvą pravėdinsiu. Yra keli pasiūlymai rugsėjį startuoti varžybose, tad jei spėsiu atsigauti ir bus noro, gal dar sudalyvausiu ir varžybose.
