Jos ugdoma Airinė Palšytė Belgrade tapo Europos uždarų patalpų čempione ir pagerino Lietuvos rekordą (2 m 01 cm).
Pelniusi garbingus apdovanojimus, T.Krasauskienė neslepia, kad visas jos gyvenimas bėga stadionuose ir maniežuose: su savo auklėtinais ji dirba šešias dienas per savaitę.
– Jums 2017-ieji tikriausiai patys geriausi metai? – paklausėme T.Krasauskienės.
– Nuostabus buvo žiemos sezonas, tačiau galėjo būti geresnė vasara. Airinės trauma neleido pasirodyti jai taip, kaip gali. Nepaisant to, per pasaulio čempionatą užimta septintoji vieta, medalis universiadoje – irgi puikūs pasiekimai.
Jeigu turėčiau šeimą, negalėčiau tiek važinėti po treniruočių stovyklas.
– Kaip vertinate savo apdovanojimus?
– Labai džiaugiuosi, kad taip įvertintas mano, trenerės, darbas. Visą laiką dažniausiai yra matomas tik sportininkas, o treneris lieka jo šešėlyje.
– Kiek metų jau dirbate trenere?
– Jau kone tris dešimtis. Jaunystėje aktyviai sportavau, šokinėjau į tolį. Įvykdžiau sporto meistrės normą, mano geriausias rezultatas – 6,26 m. Tuo metu į tolį šokinėjo ir Vilhelmina Bardauskienė, Margarita Treinytė, Olga Jonikienė, sektoriuje buvo didelė konkurencija. Per Lietuvos čempionatus pavykdavo tapti prizininke.
Norėjau studijuoti teisę, nunešiau dokumentus į Vilniaus universitetą. Tačiau nežinau, kas man šovė į galvą, bet atsiėmiau dokumentus ir juos nunešiau į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą. Baigusi institutą, pradėjau dirbti Vilniaus lengvosios atletikos mokykloje. Dabar jos nebėra, yra Vilniaus miesto sporto centro Lengvosios atletikos skyrius, kuriame ir dirbu.
– Ar grupėje treniruojate tik Airinę Palšytę?
– Turiu nemažą grupelę sportininkų, su merginomis šuolininkėmis į aukštį treniruojasi ir iš Kauno atvažiavęs Mantas Liekis, kuris yra peršokęs 2 m 17 cm. Norėdamas savo gyvenimą susieti su mityba, Mantas atvažiavo studijuoti į Vilnių. Šiemet per Vilniaus miesto sporto centro taurės varžybas Mantas įveikė 2 m 08 cm ir užėmė antrą vietą. Tai buvo jo pirmasis startas šią žiemą, sportininkas keičia šuolių į aukštį techniką, kažkiek pasikeitė ir treniruočių procesas. Iš kauniečių trenerių Algio Baranausko ir Audros Gavelytės, kurie puikiai parengė Mantą, perėjus treniruotis pas mane, reikia laiko, siekiant, jog jis progresuotų.
– Lengvosios atletikos federacijos viceprezidentė Nijolė Medvedeva atkreipė dėmesį į dar vieną jūsų talentingą auklėtinę 17-metę Gintarę Trinevičiūtę.
- Tai tikrai talentinga mergaitė, kuri jau peršoko 1 m 77 cm. Praėjusių metų rudenį Gintarė atvažiavo iš Palangos ir dabar mokosi Ozo gimnazijos vienuoliktoje klasėje. Jos puikūs fiziniai duomenys, 1 m 82 cm ūgio, tačiau, norint kažką pasiekti pasaulinėje arenoje, reikia labai daug dirbti. Pagal savo ūgį – Gintarė tikra šuolininkė į aukštį.
Reikia ar nereikia, tarp treniruočių retsykiais nuvažiuoju į prekybos centrą, ten susitinku su kokia nors drauge, kartu papietaujame, atsigeriame kavos, pasižvalgome po parduotuvių lentynas.
– Ar žiemą Airinė Palšytė šokinės ir rengsis pasaulio uždarų patalpų čempionatui Birmingeme?
– Negaliu tiksliai pasakyti, viską parodys treniruotės ir jos savijauta. Airinė žiemą kilnoja štangą, daug daro pratimų, kurie stiprina jos kūną. Visiškai neseniai ji pabandė šokinėti per kartelę. Jeigu per pratybas jai pasiseks šokti daugiau nei 1 m 90 cm, būtų galima pagalvoti ir apie pasaulio čempionatą.
Labai dėkingas žiemos čempionato reglamentas – iš karto vyks finalas. Manau, kad susirinks 10-12 šuolininkių į aukštį. Jeigu trauma Airinei leis dalyvauti ir matysime, kad viskas gerai, bandysime dalyvauti, kadangi varžybos vyks tik kovo pradžioje.
– Dirbate šešias dienas per savaitę, tad koks jūsų asmeninis laisvalaikis?
– Skaitau knygas, žiūriu filmus. Mėgstu pavaikščioti po parduotuves, kur atsipalaiduoju (šypsosi). Reikia ar nereikia, tarp treniruočių retsykiais nuvažiuoju į prekybos centrą, ten susitinku su kokia nors drauge, kartu papietaujame, atsigeriame kavos, pasižvalgome po parduotuvių lentynas.
– Nekuklu klausti, bet nieko nežinome apie jūsų šeimą?
– Esu seniai išsiskyrusi, vaikų neturiu. Dėl to visa savo esybe atsiduodu pamėgtam darbui. Jeigu turėčiau šeimą, negalėčiau tiek važinėti po treniruočių stovyklas.
– Jus turbūt būtų galima vadinti darboholike?
– Ne visai taip, mane labiau būtų galima pavadinti perfekcioniste. Man viskas turi būti padaryta tobulai. Tai, manau, nėra geras bruožas, bet ką darysi, jog tokia esu.
