„Su kiek daug negandų tenka susidurti, – tęsė buvusi Europos uždarų patalpų čempionė, pastaraisiais metais kankinama traumų. – Tiesiog pastebėjau su laiku, ar tu skųsiesi, ar kažką sakysi – niekas per daug nepasikeis. Niekas neateis ir kojos tau nepagydys. Gali artimieji už rankos palaikyti ir pasakyti, va, kaip gaila. Paklausti, ką atnešti, paduoti? Bet iš esmės, niekas nesikeičia. Sukandi dantis ir eini toliau.“
„Ko reikėtų, kad pasiruošimas būtų geriausias? Galiu išvardinti, ko reikia visiems geriausiems sportininkams. Reikia geros komandos. Visą laiką šalia turi būti treneris, medicininis personalas – ir kineziterapeutas, ir gydytojas, ir psichologas – ir visa bendruomenė, federacija – visi turi palaikyti mūsų geriausius sportininkus. Mūsų nėra daug. Mes tokia nedidelė šalis ir atsivežėme 16 sportininkų. Kiek latviai atsivežė, kiek estai? Nėra ką lyginti (latviai turi 9 lengvaatlečius, estai – 7, – aut. past.). Mes iš savęs esame pakankamai stiprūs, bet reikia nepamiršti, kad mums irgi reikia pagalbos. Reikia palaikymo.
Mums reikia, kad kartais ateitų ir pasakytų – gal darom taip ar anaip, gal patestuojam, gal tau reikia to, gal ano, gal masažo? Šitų dalykų pas mus labai trūksta. Ir kalbu ne tik apie lengvąją atletiką. Tikrai trūksta pokyčių. Didesnės pagalbos aukščiausio lygio sportininkams. Visi pokyčiai, kurie vyksta šiuo metu – nežinau, ar labai daug dalykų pasikeitė į gera...“ – emocingai dėstė A.Palšytė.
„Jeigu norime turėti labai didelę komandą Paryžiuje, koks ir yra mūsų Nacionalinės sporto agentūros tikslas, siūlau tiesiog atkreipti dėmesį į geriausius mūsų sportininkus. Mes jų tikrai turime, bet jie turi būti sveiki, turi turėti palaikymą ir visą įmanomą pagalbą, o ne eiti ir patys prašyti, iš paskutinių kažką susigrabalioti ir bandyti šiaip ne taip patekti. Kai aplink sportininkus bus padaryta viskas, sportininkai tikrai atiduos visą širdį“, – akmenį į šalies sporto politikos daržą metė A.Palšytė.
„Manau, ne vienas sportininkas man pritartų. Tai, kas dabar vyksta... Ir dėl tų pačių stipendijų skyrimo. Aš porą metų, pavyzdžiui, neturiu geresnių rezultatų, nes traumos, dar kažkas. Nesvarbu, kiek titulų, kiek visokių medalių beturėčiau – iškritus metams laiko, sugrįžti po to yra labai sunku. Ir kai tuo pačiu neturi palaikymo... Jau nešneku apie finansus. Tada ima svyruoti ir motyvacija.
Jeigu mes norime turėti geriausių sportininkų, tai tie, kurie važiuoja į pasaulio čempionatus, visi turi gauti stipendijas. Tie, kurie patenka į olimpinių žaidynių kandidatų sąrašus – irgi turi gauti. Mes turime iš karto gyventi, o ne tiesiog būti gyvi sportu. Ir dar prašyti pagalbos iš šalies. Galbūt aš pirma apie tai šneku, bet tarp sportininkų apie tai mes tikrai pasikalbame. Jeigu norite stiprios, galingos Lietuvos rinktinės Paryžiaus olimpiadoje, metai laiko yra pakankamai didelis laiko tarpas pokyčiams“, – pabrėžė trejų olimpinių žaidynių dalyvė.
„Mane, ačiū Dievui, palaiko klubas „Cosma“. Yra maistpinigiai iš federacijos, bet tai – ne darbinis atlygis. Niuansų labai daug. Pavyzdžiui, jeigu baigčiau karjerą – už Europos čempionės vardą man priklausytų valstybinė renta ir ji būtų didesnė, nei dabar mano gaunamos pajamos. Galite įsivaizduoti, kiek yra tokių sportininkų, kurie yra užsitarnavę rentą ir bando sportuoti toliau. Jeigu jiems iškyla sunkumų, tai kokia motyvacija tai daryti toliau?
Kokia mano motyvacija? Aš manau, kad 2,01 m neturi likti Lietuvos rekordu. Turi būti daugiau. Ir šiaip, turiu visų spalvų Europos čempionatų medalius, man dar trūksta pasaulio ir olimpiados.
Noriu, kad olimpiadoje kitąmet ne tik patekčiau į finalą, bet ir būčiau kuo arčiau medalių, o pasaulio čempionate realiai varžosi tos pačios varžovės. Jeigu būsi labai gerai pasiruošęs, tai gali tapti ir Europos prizininku, ir pasaulio. Toks ir būtų mano tikslas, jei viskas bus gerai“, – ryžtingai kalbėjo buvusi Europos čempionė.
„Tie, kurie sako, kad „ai, jau per sena, nebepašoka ir panašiai“ – ateikite į mano vietą tada pažiūrėsime, ką tai reiškia. Paklauskite mano artimųjų, kiek aukoju, kad būčiau čia. Tikrai nesiruošiu pasiduoti ir dar tikrai turiu daug jėgų savyje. Norisi įrodyti, kad sportininkai iš virš 30 metų gali šokti. Ir be pagalbos, ir be motyvacijos... Viskas yra įmanoma. Tik reikia kryptingai dirbti“, – kalbėjo A.Palšytė.
Po dvejų metų pertraukos su geriausiomis pasaulyje vėl šokinėjusi 31-erių tituluota lietuvė penktadienio rytą neįveikė planetos čempionato atrankos.
Mūsiškei Budapešte penktadienio rytą pavyko įveikti į 1,85 m aukštį iškeltą kartelę, bet finalui to neužteko.
A.Palšytė lengvai peršoko pradinius aukščius – 1,75 ir 1,80 m.
Apšilus ir nusimetus kelnes, lengvai pakluso ir 1,85 m aukštis.
Deja, bet kartelei pakilus į 1,89 m – visi trys mėginimai buvo nesėkmingi. Lietuvei atiteko 20 vieta.
„Pagrindinis tikslas buvo 16-ukas“, – pabrėžė A.Palšytė. Patekimas tarp 16-os geriausių jai būtų uždirbęs ir valstybinę stipendiją.
„Šuolininkių į aukštį lygis dabar yra žvėriškas. Kad patektum į finalą turi būti tikrai labai geros sportinės formos, – pabrėžė šalies rekordininkė. – Tikėjausi geriausio sezono rezultato. Šokti 1,92 m. Europos žaidynėse juk pavyko 1,91 m. Norėjau geriau, bet yra kaip yra. Užėmiau 20 vietą, nors atvažiavau praktiškai su paskutiniu šaukimu. Neblogai.“
„Psichologija, nusiteikimas, noras ir visa kita – tai buvo. Bet... Turbūt šiek tiek pavedė kūnas ir kai kurie techniniai elementai. Šiek tiek gaila, bet reikia pažiūrėti, kokios klaidos buvo padarytos ir atlikti namų darbus kitiems metams. Kitai vasarą“, – geros nuotaikos neprarado A.Palšytė.
„Su sveikata – nieko labai gero, bet šokinėju, reiškia galiu save priversti šokti. Norėtųsi, aišku, geresnės formos. Galbūt šiek tiek lengvesnių kojų, mažiau skausmų, bet raskite man bent vieną sportininką, kuriam kažko neskauda. Negali eiti ir guostis. Buvo ir techninių klaidelių.
Juo labiau, kad mano treneris nėra iš Lietuvos, tai man, būnant Lietuvoje, tenka sportuoti vienai. Tai yra sudėtinga. Vis dėlto tai – techninė rungtis ir jai visą laiką reikia žmogaus šalia. Jaučiasi, kad gal šiuo metu pratusi prie didesnių aukščių“, – dėstė A.Palšytė.
Kovą dėl medalių sekmadienį tęs 15 geriausių. Finalinis normatyvas siekė 1,94 m, bet užteko įveikti 1,89 m bent antruoju bandymu, prieš tai nepadarius klaidų.
Traumų iškankinta buvusi Europos čempionė neslėpė, kad šiuo metu yra toli nuo turėto savo potencialo.
„Dabar matote gal 40 proc. manęs. Geriausiu atveju. Iš tikrųjų, žiauriai sunku“, – atvirai kalbėjo Lietuvos rekordininkė.
„Labai norėtųsi atvažiuoti pasiruošus 100 proc. Ir, manau, tai galima padaryti, bet šiandien negaliu pakeisti aplinkybių. Turiu šokti su tuo, ką turi. Labai tikiuosi, kad tai – ne paskutinės varžybos man. Kitąmet vyks olimpinės žaidynės. Būtų jau ketvirtosios man. Žiūriu į priekį“, – tęsė A.Palšytė.
2017-aisiais didžiausią gyvenimo pergalę iškovojusi A.Palšytė, tapusi Europos uždarų patalpų šuolių į aukštį karaliene, pastaraisiais metais buvo iškritusi iš svarbiausių varžybų žemėlapio dėl traumų.
A.Palšytė pasaulio čempionatuose
- 2019 m. (Doha) – 22 vieta atrankoje (1,85 m)
- 2017 m. (Londonas) – 7 vieta finale (1,92 m)
- 2015 m. (Pekinas) – 14 vieta atrankoje (1,89 m)
- 2013 m. (Maskva) – 11 vieta finale (1,89 m)
Paskutinis jos startas užpernai Tokijo olimpiadoje, jau kankinant sveikatos negandoms, baigėsi 1,86 m įveiktu aukščiu ir 28 vieta.
2016-aisiais Amsterdame dar ir Europos vicečempione tapusi A.Palšytė planetos pirmenybėse varžėsi jau penktą sykį.
Geriausią sezono rezultatą A.Palšytė fiksavo birželį Lenkijoje – 1,91 m.
Tiesa, prieš pat pasaulio čempionatą A.Palšytei nepavyko tapti šalies čempione. Palangoje ji šoko 1,83 m ir nusileido Urtei Baikšytei (1,83 m), kuriai prireikė mažiau bandymų.
Geriausias A.Palšytės karjeros rezultatas yra 2017-aisiais Belgrade atliktas šuolis – 2,01 m. Tai yra ir Lietuvos rekordas.
Moterų šuolių į aukštį finalas vyks sekmadienį 21:05 val.
Visus lietuvių starto laikus, dalyvius ir lūkesčius Budapešte rasite čia.
