A.Skujytė turėjo kitokį planą per geriausių Lietuvos sportininkų apdovanojimus „LTeam 2018“ ketvirtadienio vakarą.
„Galvojau, kad verksiu, bet tik pačioje pabaigoje. Buvau susigalvojusi scenarijų, kad neverkčiau, bet kai visi žmonės ėmė stotis ant kojų, neatlaikiau nuo pat pradžių.
Iš tiesų buvo labai smagu ir jaučiausi tarsi būčiau ant olimpinio podiumo, – pripažino A.Skujytė. – Pamenu, kad Atėnuose po sidabro užsisvajojau, kad mano garbei nuskambėtų Lietuvos himnas. Šiandien ta mano maža svajonė išsipildė.“
2012 metais olimpiniame Londono stadione ji finišavo penkta po septintosios rungties, bet paskui dėl dopingo buvo diskvalifikuota ketvirtą vietą užėmusi ukrainietė Liudmila Josipenka, o prieš porą metų ir trečiąją vietą okupavusi rusė Tatjana Černova.
A.Skujytė tiksliai nežino, ar ketvirtadienį jai įteiktas medalis yra tas pats, kuris 2012 metais buvo užkabintas Rusijos sportininkei. Lietuvos lengvaatletė spėjo, kad gal šis apdovanojimas atkeliavo iš Tarptautinio olimpinio komiteto medalių „sandėlio“, nes labai spindi.
„Sunkus! Tiek bronzos sudėta! Jis sunkesnis už aną“, – sakė A.Skujytė.
Ji dabar turi progą palyginti du medalius, nes yra iškovojusi olimpinį sidabrą 2004 metais Atėnuose.
„Ar verta juos palyginti? Manau, kad neverta, nes jie labai skirtingi – kiekvienas su savo emocijomis ir istorija. Aš tik visada tikiu, kad kiekvienas žmogus turi pereiti per tai, ką turi pereiti. Ir man reikėjo per tai pereiti, kad kažką išsineščiau“, – sakė septynkovininkė.
Dabar ji jau pradėjusi trenerės kelią, bet per savo jautrią kalbą ant scenos ketvirtadienį pati dėkojo įvairių rungčių treneriams, o ypatingą „ačiū“ siuntė vienam.
Jos ilgametis patarėjas Aleksas Stanislovaitis prieš dvejus metus mirė per treniruočių stovyklą Ispanijoje.
„Labai norėčiau apkabinti, treneri, gaila, kad nebegaliu,“ – sakė salėje sporto visuomenę sujaudinusi A.Skujytė. Šiuo atveju medalis ją pasiekė tikrai per vėlai.
