Teko palaukti, bet pirmadienį Vilniaus oro uoste Lietuvos lengvaatlečių šeima sulaukė auksinės valandos.
24 metų A.Palšytė sugrįžo iš Belgrado su aukso medaliu ant kaklo ir Lietuvos rekordu.
„Geriau negalėjau tikėtis, kai sutapo 201 cm ir aukso medalis – tai tiesiog fantastika. Viskas įvyko tada, kai labiausiai reikėjo“, – sakė gėlėmis ir sveikinimais apipilta A.Palšytė.
Sportininkė atskleidė ir slogesnį laikotarpį po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose ji buvo trylikta: „Po olimpinių žaidynių buvau gilioje depresijoje. Bet tada ėmėmės rimtų pokyčių. Pakeitėme mano šuolio techniką, įsibėgėjimą, pradėjome dirbti su nauja psichologe. Visa tai davė rezultatų. Dabar aplink mane yra pati geriausia komanda.“
Tai pirmasis Lietuvos lengvaatlečių čempionų titulas aukščiausio kalibro varžybose nuo 2006 m. Europos čempionato Švedijoje, kur V.Alekna laimėjo auksą, nusviedęs diską 68 m 67 cm.
Uždarų patalpų aukščiausio lygio pirmenybėse, kuriose nebūna ilgųjų metimų rungčių, mūsų šaliai atkūrus Nepriklausomybę Lietuvai visus tris medalius iki šiol buvo laimėjusi daugiakovininkė Austra Skujytė.
Praėjusį savaitgalį Belgrade devintą vietą rutulio stūmimo rungtyje užėmusi A.Skujytė yra iškovojusi dvi daugiakovės bronzas pasaulio uždarų patalpų čempionatuose 2004 ir 2012 m. ir sidabrą Europos pirmenybėse 2011 m.
Dabar atėjo dar vienos labai talentingos atletės metas.
„201 cm – didmeistriškas rezultatas, ji yra viena lyderių pasaulyje. Tikiuosi, kad ši patirtis jai atvers duris į kitų pasaulio pirmenybių ir olimpinių žaidynių apdovanojimus. Dabar ji dar labiau pasitikės savimi, – sakė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva, pati prieš tris dešimtmečius laimėjusi bronzą pasaulio lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate, šuolių į tolį rungtyje. – Ji bus mūsų lyderė, tikiuosi, kad šiais metais įsitvirtins ir Andrius Gudžius. Mes pagaliau sulaukėme lyderių, kurie pakeis Virgilijų Alekną ir Austrą Skujytę.
Be to, žinant Airinės talentą ir galimybes, šis aukštis nėra riba. Matėme, kad tuos aukščius ji įveikė gana lengvai, ji tikrai gali pagerinti savo rekordą. Bet dabar svarbiausia, kad ji išlaikytų savo aukštą lygį, nes su tokiu rezultatu Airinė bet kuriame čempionate gali iškovoti medalius“.
Iki varžybų Serbijoje vienintelis A.Palšytės trofėjus aukščiausio lygio varžybose buvo Europos pirmenybių sidabras, kurį ji iškovojo pernai Amsterdamo stadione, įveikusi 196 cm aukščio kartelę.
Šiuos metus buvusio krepšininko Aurimo Palšio dukra pradėjo itin galingai.
Praėjusį mėnesį ji pasiekė Lietuvos rekordą, šalies pirmenybėse Vilniuje pirmą kartą peršokusi į 200 cm aukštį pakeltą kartelę.
Praėjusį šeštadienį Serbijos sostinėje Airinė pakilo į dar didesnes aukštumas, įveikusi 201 cm aukštį ir aplenkusi visas varžoves, tarp jų ir Rio de Žaneiro olimpinę čempionę ispanę Ruth Beitia, kuri šįkart tenkinosi sidabru (194 cm).
– Ką apie jūsų rezultatus sakė varžovės, kurios plojo jums atliekant rekordinį šuolį?
– Su Ruth esame geros draugės, ji dar prieš varžybas klausė, ar gerai jaučiuosi, ar nesijaudinu. Neabejoju – ji mane palaikė labai nuoširdžiai.
– Kiek jums reiškia vienas centimetras, kuriuo pagerintas Lietuvos rekordas?
– Paprastam žmogui vienas centimetras yra maža dalis liniuotėje. O man tai yra nežmogiškas pasiekimas, pareikalavęs begalybę pastangų, darbo, kartais ir pykčių bei skausmų – to žmonės įprastai nemato.
– Kodėl būtent šiame Europos čempionate jums viskas pavyko?
– Likus mėnesiui iki Europos čempionato su trenere (Tatjana Krasauskiene, – aut.) ir psichologe imitavome atrankos varžybas ir finalą. Bandėme numatyti, kaip bus Europos čempionate.
Kai per treniruotes be varžovių, be adrenalino, be kitų daugybės veiksmų man pavyko aukštai šokti, per naktį atsistatyti ir kitą dieną šokti dar aukščiau, buvo galima tikėtis, kad panašus scenarijus išsipildys. Aišku, negalvojau, kad antrąją vietą užėmusią sportininkę aplenksiu net septyniais centimetrais. Bet tikėjausi stabilumo, tikėjau, kad man gali pasisekti.
– Jūsų varžovės iškrito iš kovos pakankamai anksti. Ar dėl to paskutiniuosius šuolius buvo lengviau atlikti?
– Tai, kad jos anksčiau pasitraukė, nėra mano bėda. Aš varžiausi pati su savimi. Norėjau pasiekti tam tikrus rezultatus, vargu ar varžovių gretos būtų ką nors pakeitusios.
Viena vertus, gerai, kad likau viena, nes galėjau eksperimentuoti ir kelti kartelę tiek, kiek pati norėjau. Jei būtų likusios varžovės, būčiau turėjusi šokti pagal protokole numatytus aukščius.
– Kiek svarbios jums buvo sąlygos Europos pirmenybėse?
– Kiekvienas elementas yra svarbus – danga, taip pat kartelė – jei jos galai yra kitokie, ji gali lengviau nukristi.
Labai svarbu ir lova viešbutyje, kuria koja iš tos lovos išlipi, mityba.
Šiuo atveju maniežo danga buvo labai įnoringa, teko su ja pakovoti – dar šiandien jaučiu skausmus, kai kuriuos raumenis. Tačiau galiausiai svarbu tikėjimas ir gera komanda, kurią šįkart turėjau pilną – ir trenerę, ir kineziterapeutą, ir psichologę. Net ir tribūnose visi lietuviai buvo vienoje vietoje, su vėliavomis. Jie palaikė, rėkė, šaukė ir skleidė man labai gerą emociją.
– Kokių pokyčių buvo treniruočių procese, kad šis sezonas jums prasidėjo taip sėkmingai?
– Aš daug metų link to ėjau. Kiekvienas sportininkas pradeda kelią į savo tikslus, vos įžengęs į stadioną ar maniežą. Aš lankiau penktąją klasę, kai pirmą kartą dalyvavau lengvosios atletikos varžybose, šuolių į tolį varžybose.
Po olimpinių žaidynių buvau labai nusivylusi, buvau gilioje depresijoje, kad sugrįžčiau į kelią. Daug kalbėjausi su trenere, su sporto psichologe. Buvo tam tikrų naujų treniruočių elementų – aš pakeičiau savo bėgimą, nors tai yra labai sudėtinga – dažniausiai sportininkai nesiryžta tokiems pokyčiams. Tačiau metai po olimpinių žaidynių yra tokie, kad galime eksperimentuoti. Naujovės pasiteisino, nors iš pradžių jaučiau nerimą. Vis dėlto sezono eigoje įsitikinau, kad viskas yra gerai, nereikia bijoti kažką keisti.
– Ar draugai jūsų neprašo juokais pašokti?
– Kaip muzikantų prašo pagroti per šeimos susibūrimus, o aktorių pavaidinti? Ne, manęs neprašo, bet kartais provokuoja klausimais: ar peršokčiau per aną tvorą? Visa tai būna juokais, niekas neverčia šokti.
– Ką užrašinėjote per pergalės užrašų knygelėje?
– Daug kas galvoja, kad rašiau burtažodžius, bet iš tiesų tai mano darbinė knygelė, kurioje užsirašau darbinius planus. Po to, kai varžovės suklupo ties 196 cm, aš pamačiau, kad man beliko užbraukti vieną aukštį varžybų protokole (198 cm aukštį A.Palšytė praleido, – aut.) ir užsirašyti, kad šoksiu 201 cm.
Kartais draugai provokuoja klausimais: ar peršokčiau per aną tvorą?
– Ar nesulaukiate kvietimų pervažiuoti sportuoti į užsienį?
– Anksčiau esu sulaukusi kvietimų, turėjau galimybę vykti į Ameriką, bet mes – lengvaatlečiai dažniausiai ir taip daug laiko treniruojamės užsienyje. Ten geresnės bazės, geresnės oro sąlygos. Jei netrūksta finansavimo, dažnai rengiame stovyklas svetur.
– Ką šis pasiekimas reiškia jūsų tolimesnėse svajonėse?
– Kai pernai Amsterdame užėmiau antrąją vietą, patikėjau, kad galiu lipti ant garbės pakylos. Prieš išvažiuodama į Belgradą tyliai tikėjau, kad gali būti gerai. Mano rezultatai leido tikėtis, kad galiu būti ant aukščiausios pakylos.
Tiesiog kartais nesinori garsiai apie tai kalbėti, yra žmonių, kurie įvairiai interpretuoja. Norėjau pasvajoti tyliai.
Ir dabar svajoju apie vasarą (rugpjūtį Londone bus pasaulio čempionatas), kitus sezonus, galų gale apie Tokijo žaidynes. Atrodo, kad iki jų dar daug laiko, bet sezonas veja vienas kitą. Džiaugiuosi, kad judame geru keliu, pokyčiai pasiteisino, turiu gerą didelę komandą, kuri manimi tiki. Kartu mes galime eiti ir pasiekti tas viršūnes, apie kurias aš tyliai svajoju.
Taip, aš žinau, koks yra pasaulio rekordas. Nenoriu nusibrėžti ribų.
– 201 cm aukštis jau įveiktas. Koks kitas jūsų tikslas?
– Kai peršokau 200 cm, jau patekau į taip vadinamą dviejų metrų klubą. Kiek pavyks peršokti daugiau, tai bus labiau sėkmės, talento, genų, treniruočių ir kitų aplinkybių visuma. Nereikia nustatyti sau ribų.
Taip, aš žinau, koks yra pasaulio rekordas (209 cm – tiek 1987 m. peršoko bulgarė Stefka Kostadinova). Nenoriu nusibrėžti ribų, tiesiog noriu tobulėti, ir tikėtis, kad sėkmė nenusisuks.
– Ar gausite šiek tiek poilsio? Ko dabar labiausiai norėtumėte?
– Žinau, kad poilsio artimiausiu metu nebus daug, galbūt kitomis dienomis bus šiek tiek laisviau. Antradienį mano brolio gimtadienis, susitiksime ir pabūsime su šeima drauge.
Trečiadienį esu jau numačiusi susitikimą su trenere manieže, nes turiu naujus startukus, kuriuos man asmeniškai pagamino mano rėmėjai „Nike“. Noriu išbandyti naujus startukus ir pažiūrėti, ar jie man tiks.
Šią savaitę bus judėjimo, bet kita savaitė bus lengvesnė – vyksime su keliais sportininkais į Palangą, kur pradėsime vėl sportuoti ir kaupti bagažą vasarai.
– Kada jūsų artimiausias kitas startas?
– Tai galėtų būti gegužės pabaiga arba birželio pradžia, o visas pasirengimas bus nukreiptas į pasaulio čempionatą rugpjūčio pabaigoje.