Interviu portalui LRT.lt S. Bagdonas davė telefonu, eidamas per Šilinės girininkiją. Būtent Tauragės miškuose jis kasdien ruošiasi žygiui – pėsčiomis ar bėgdamas įveikia po 30 km. Kad nepabostų, kaskart keičia trasas, o šią savaitę iš Tauragės į Rusnę ėjo 70 km.
– Sauliau, sieksite 130 km greito žygiavimo Lietuvos rekordo – atstumą ruošiatės įveikti per 20–24 valandas. Kam jums to reikia?
– Tai darau dėl Tauragės krašto turizmo garsinimo. Šio iššūkio devizas – „Tauragė – aktyvaus turizmo sostinė“. Noriu, kad Lietuva išgirstų apie Tauragę, pėsčiųjų žygius, šiaurietiško ėjimo naudą kūnui. Tauragės kraštas šiemet surengė daugiausia pėsčiųjų žygių Lietuvoje. Tai tikrai nėra Sauliaus Bagdono asmenybės aukštinimas. Aš sau įrodžiau pernai, nuėjęs 100 km per rekordiškai trumpą laiką – 13 val. 50 min.
– Skeptikai tikina, kad tokie iššūkiai ir apkrovos kenkia sveikatai. Jums tai – žmogaus galimybių tikrinimas?
– Visi esame skirtingi. Vienam ekstremalu tai, ką daro „Red Bull“ atletai, kitam ekstremalu žiemą išeiti iš daugiabučio į lauką ir kovoti su slidžiais laiptais. Mes skirtingai suprantame ekstremalumo sąvoką, todėl skeptikų prašyčiau pernelyg aštriai nekritikuoti, nes kiekvienas iš mūsų savo gyvenimo kelią įsivaizduojame skirtingai. Kas šiandien vienam atrodo neįmanoma, kitam – kasdienybė.
Noriu, kad Lietuva išgirstų apie Tauragę, pėsčiųjų žygius, šiaurietiško ėjimo naudą kūnui.
Stebiu senjorus, kurie užsiima šiaurietišku ėjimu ir nueina kilometrą – jiems tai yra didžiulė pergalė. Niekada nelyginu, kad aš galiu nueiti 100 km, o kitas – 10 km. Žinau savo galimybes, nesiplėšau ir nesistengiu savęs nužudyti: jei man leidžia galimybės tai įgyvendinti, kiekvienas lietuvis turėtų pasidžiaugti šia pergale, nes reprezentuoju sportą, sveiką gyvenimo būdą, aktyvų laisvalaikį. Aš nereprezentuoju kažkokių žalingų įpročių.
Tikrai nėra jokio kenkimo sau, nes viskas yra apgalvota. Jokiu būdu negalima šio iššūkio vadinti „va bank“. Esu žmogus, o ne robotas. Jei ties 110 kilometru bus blogai, nutrauksiu žygį. Tikrai nelipsiu per save, kad kažką įrodyčiau. Kuo daugiau galėsime parodyti vaikams [žmogaus] sąsajų su gamta, aktyviu sportu, tuo mūsų karta bus sveikesnė, mažiau diskutuosime apie interneto žalą vaikui, rūkymą ar alkoholinių gėrimų vartojimą.
– Ar 130 km pėsčiomis yra riba, ar galima nueiti dar daugiau?
– Tai galėsiu pasakyti tik nuėjęs į Kauną. Tauragę paliksiu 11 valandą. Anksčiau išeiti nenoriu, nes, jei pavyks nueiti per 20 valandų, Kaune turėčiau būti 8–9 val. ryto. Bus kauniečių, kurie mane pasitiks su dviračiais, likus keliolikai kilometrų iki Kauno. Likus 15–20 km iki finišo, mane palydės ir Lietuvos šiaurietiško ėjimo asociacijos prezidentas Laimontas Rakauskas.
– Kodėl nusprendėte eiti į Kauną?
– Nes Vilnius šiandien man per toli. Turėjau seną svajonę nueiti daugiau nei 100 km. Buvo planų eiti į Šiaulius, Klaipėdą, tačiau iki šių miestų atstumas iš Tauragės yra 100–110 km. Be to, iki Kauno yra ypatingai gražus maršrutas. Eisiu per Jurbarką, vėliau – Panemunės keliu. Tiesa, būčiau kur kas laimingesnis, jei galėčiau eiti ne asfaltu, nes tai reikalauja didesnio pasiruošimo, pradedant avalyne ir baigiant kitais dalykais. Tačiau noriu eiti plentu, kad mane ir komandą matytų daugiau žmonių. Noriu, kad žmonės matytų, jog einu su šiaurietiškomis lazdomis – įrodyta, kad tai sveika organizmui. Kai kuriose Vokietijos mokyklose yra įvestos privalomos šiaurietiško ėjimo pamokos.
– Paminėjote komandą. Kas Jus lydės visą maršrutą?
– Mane lydės aktyvaus turizmo organizacija „Aktyvi Tauragė“, kuri palaikys, turės maisto ir vandens. Su savimi negaliu neštis jokio papildomo gramo, nes tai – ne 20 km žygis su kuprine. Drabužiai taip pat bus aptemti, kad nebūtų papildomo svorio ir oro pasipriešinimo. Turėsiu tik lazdas ir mobilųjį telefoną.
– O medikai?
– Greičiausiai bus ir medikų ekipažas, nes niekada nežinai, kas gali įvykti tokio žygio metu.
– Ar ketinate daryti kokias nors pertraukas, sustoti užkąsti ar atsigerti?
– Ne. Pro automobilio langą man paduos energinio šokolado ar atsigerti. Tokio iššūkio metu sustojimas prilygsta katastrofai. Negali sustoti, nes atšals raumenys, o, kol vėl įsivažiuosi, prarasi laiko. Be to, sustojimas veikia ir psichologiškai. Ruošiuosi sustoti tik dėl gamtinių reikalų. Geriau eiti šiek tiek lėčiau, bet nesustoti ilsėtis. Kai turiu energijos – didinu tempą, o kai noriu pailsėti – mažinu, bet jokių pertraukų.
– Treniruojatės nueidamas ilgus maršrutus. Kokie kiti iššūkiai ir sunkumai jūsų laukia?
– Nežinau, ko tikėtis. Ėjau tik 100 km ir tai buvo didžiausias pragaras, kokį man teko iškęsti. Tikiuosi, kad nepaves sveikata ir atlaikys keliai – šią savaitę juos tyriausi Kauno klinikose. Puikiai save pažįstu, todėl nesiplėšysiu. Atstumą noriu įveikti per 20 valandų. Net jei galėsiu nueiti greičiau, vis tiek nerizikuosiu.
Paskutiniai 20 kilometrų, pavyzdžiui, einant 100 km, yra kažkas tarsi iš baisiausio siaubo filmo. Kažkada 100 km buvo sunku, o čia dar laukia 30 km. Būtent dėl to iššūkio metu svarbu protingai paskirstyti jėgas. Labai nelėksiu – kai bus sunku, eisiu lėčiau, bet užtikrintai į priekį.
– Kuri žygio dalis bus sunkiausia – ar iš tiesų sunkiausia eiti naktį, kai norisi miego ir jėgos pradeda apleisti?
– Be jokios abejonės, sunkiausia naktį. Kai pasieksiu Jurbarką, bus tamsu iki pat Kauno. Ėjimas naktį neduoda jokių privalumų. Esi vienas su savimi, prieš save matai tik 20 metrų šviesos spindulį. Nereikia pamiršti, kad eisiu lapkričio pabaigoje – bus šalta, teks kovoti su šalčiu.
– Kaip žadate nusiteikti žygiui?
– Man motyvacijos niekada netrūksta. Kasdien esu gamtoje – tikruosiuose savo namuose. Mane motyvuoja kiekviena diena, kiekvienas augalas, sutiktas žvėris. Man tikrai nereikia žiūrėti įkvepiančių filmų, kad kažką pradėčiau, nereikia su kuo nors lažintis. Žmonių palaikymas man suteiks didelę paramą.
– Žinau, kad šis beprotiškas iššūkis – ne vienintelis, kurį esate sugalvojęs. Galbūt pasidalinsite ir kitais ateities planais?
– Jei viskas bus gerai, ryšiuosi apeiti aplink Lietuvą – 1200 km per 25 dienas. To dar niekas nėra padaręs. 25 dienas eičiau po 50 km. Šiandien negaliu apie tai drąsiai kalbėti. Geriausias barometras bus žygis Tauragė–Kaunas. Žiūrėsiu, kaip jausiuosi. Kai pėsčiomis pasieksiu Kauną, galbūt galėsiu daugiau papasakoti apie šį iššūkį.
– Sauliau, telefonu kalbėjome pusvalandį. Kiek pokalbio metu nuėjote kilometrų?
– Kai paskambinote, turėjau sumažinti tempą. Ėjau 6,9 km/h greičiu, nuėjau apie 4 km.
