Kolegų varžybas stadione mėgstanti stebėti A.Palšytė praėjusį savaitgalį Palangoje Lietuvos čempionatą stebėjo su papildomu entuziazmu.
Ji palaikė sprinterį K.Skrabulį, kuris tapo Lietuvos čempionu 100 metrų distancijoje ir kovojo dėl Europos čempionato normatyvo. Jo pasiekti nepavyko, tačiau dar yra vilties, kad artėjančiame čempionate Berlyne Lietuvos garbę gins ši pora.
Su bendraamžiu sprinteriu A.Palšytė praleido daug laiko nuo pat karjeros pradžios – abu sportininkai kartu dalyvaudavo stovyklose ir varžybose. Tiesa, K.Skrabulio karjerą temdė traumos.
Šį sezoną, sportininkų neganda užklupo ir A.Palšytę – be varžybų ji praleido 9 mėnesius, bet sėkmingai sugrįžo Lietuvos čempionate ir tikisi geriausią formą pademonstruoti Berlyne.
„Reikėjo tiesiog to pirmo starto po didelio tarpo, ir tai kėlė daug jaudulio. Pirmas krikštas po 9 mėnesių „buvo Cosma“ varžybose ir Lietuvos čempionate. Jau baigėsi sunkusis treniruočių etapas, dabar treniruotėse jau šoku apie 1,90 m. Tai nuteikia pozityviai“, – prieš svarbiausią sezono startą kalbėjo A.Palšytė.
Pateikiame išsamų interviu su lengvaatlete apie jos sugrįžimą, konkurentes ir užgimusius romantiškus jausmus.
– Prieš Europos čempionatą Berlyne dalyvavote tik dvejose varžybose. Ar anksčiau yra taip buvę, kad prieš svarbiausią sezono startą būtų vos kelios repeticijos?
– Prieš Belgrade vykusį Europos uždarų patalpų čempionatą turėjau tris startus. Aš nesu iš tų žmonių, kuriems reikia daug varžybų. Sakoma, kad tose rungtyse, kur nėra įsibėgėjimo – pavyzdžiui, disko metimo, – sportininkai gali daugiau varžybų dalyvauti. Tiems, kuriuose yra įsibėgėjimai, atsistatymas vyksta kiek ilgiau. Aš nejaučiu didelės problemos, jei neturiu daug startų. Svarbiausia, kad jaučiu vidinę ramybę. Jeigu treniruotėse viskas vyksta pagal planą, tai aš į varžybas vykstu užtikrinta.
– Prieš dvejus metus Amsterdame Europos čempionate iškovojote sidabro medalį. Gal palygintumėte, kaip tada jautėtės ir dabar?
– Net kurioziška, bet labai panašiai. Prieš Amsterdamą aš jaučiau labai didelius nugaros skausmus ir treniruotėse nesisekė. Per treniruotes šokau tik 1,85 m. O Europos čempionato finale peršokau 1,96 m. Beveik 10 centimetrų skirtumas. Dabar irgi ne viskas sklandu. Po „Cosma“ varžybų buvo duobė ir skausmai. Kilo visokių minčių, bet pavyko su tuo susitvarkyti. Manau, kad prie to, ką šoku treniruotėse Berlyne, dar galiu pridėti 8 ar 10 centimetrų. Svarbiausia, kad yra vidinė ramybė.
– Kiek jums padeda sporto psichologija šio nelengvo sezono metu?
– Įdedama daug darbo. Bandome ir naujoves, atsižvelgdami į užsienio atletų patirtį. Dirbame su profesionalia sporto psichologe Aiste Žemaityte. Ji yra padėjusi ne vienam Lietuvos elitiniam sportininkui. Ji dirba su manimi ir stovyklų, treniruočių metu. Jos indėlis tikrai nemažas. Ypač po traumų, sunkumų ir nelabai tenkinančių rezultatų. Aš tikiuosi, kad tas darbas atsipirks.
– Prieš mėnesį sakėte, kad Mariją Lasickienę galima sustabdyti ir ta 45 laimėtų varžybų serija baigėsi visai prieš Europos čempionatą. Jus tai nustebino?
– Prieš čempionatą tas jos kuriozas buvo netikėtas. Aš kalbėjau, kad nėra nenugalimų, bet negalvojau, kad ta serija nutrūks taip netikėtai. Žinome, kad Marija dirba su pasąmonės dalykais, hipnoze. Treneris yra didžiulė jos sėkmės paslaptis. Svarstome, kad tose varžybose jo galėjo nebūti ir gal tai lėmė nesėkmę. Ji peršoko tik 1,90 m. Tokiai sportininkei tai yra tragiškas rezultatas. Aišku, ji sako, kad tai buvo bloga diena, bet niekas negarantuoja, kad jos diena bus Berlyne. Žinoma, yra ir kitų pajėgių šuolininkių – vienos varžosi stabiliau, kitos dar atsilieka. Niekas tiksliai nežino, kokiame pasirengimo etape kuri yra. Viskas spręsis Europos čempionato finale. Būna, kad kvalifikacijoje vos peršoka, o finale būna rimta kova.
– Jūsų pertraukos metu iššovė italė Elena Vallortigara, netikėtai peršokusi 2,02 m aukščio kartelę. Su ja varžėtės dar jaunimo amžiuje, bet po to ji iš elito pasitraukė dėl traumų.
– Taip, mes su ja dalyvavome U20 čempionate. Pamenu, kad aš tada buvau antra, o ji trečia. Ji tada demonstravo aukštus rezultatus ir visi iš jos daug tikėjosi. Italija turi senas šuolininkių tradicijas. Tačiau ją stabdė traumas, kurios yra kritinės mūsų rungtyje – pavyzdžiui, čiurnos trauma. Kai kurie sportininkai startuoja neišsigydę traumų ir tai brangiai kainuoja. Elena išlaukė ir po 7 metų sugrįžo galingai. Tam reikėjo daug kantrybės. Aš ją su tuo pasveikinau.
Tiesa, ji neatrodo kaip tipinė mūsų rungties sportininkė ir nesu tikra, ar ji jau pasirengusi laimėti medalį Europos čempionate. Viskas spręsis, jau ten. Žinoma, ji bus viena iš favoričių vien dėl to rezultato.
– Likus savaitei iki jūsų starto Europos čempionate tikriausiai daug jau neprilaižysi iš pasirengimo pusės. Kaip psichologiškai save nuteikiate svarbiausiam sezono startui?
– Laiko jau visai nedaug liko. Stengiuosi kuo geriau jaustis viduje. Bandome ir naujas treniruočių metodikas, į kurias mano kūnas reaguoja skirtingai. Kartais atrodo labai sunku, bet treniruotėse tada bėgu kaip anksčiau nebėgdavau ir šokinėju kaip dar nešokinėjau. Tiesiog bandau pasikliauti savo kūnu. Man padeda ir tai, kad esu mažos šalies atstovė. Man jau yra tekę dalyvauti nemažai čempionatų ir tada, kai tam dar nebuvau pasirengusi. Nebeprivalgei – neprilaižysi. Važiuosiu padaryti savo maksimumo.
– Jūsų širdies draugas Kostas Skrabulis tapo Lietuvos čempionu ir taip pat gali vykti į Europos čempionatą. Džiaugiatės jo progresu?
– Jo fiziniai duomenys ir stabilumas rodo, kad jis tikrai gerai pasirengęs. Jis visą sezoną puikiai bėga. Aš tikiu, kad jam turi pasisekti. Jis kantrus ir laikosi disciplinos. Jo sportinis charakteris mane taip pat žavi. Žinoma, malonu, kai tavo artimam žmogui sekasi. Visada jį palaikau. Jo buvimas šalia man tikrai bus malonus Berlyne – kuo daugiau palaikančių žmonių, tuo geriau.
– Tikriausiai tik į naudą, kai antroji pusė taip pat yra sportininkas ir geriausiai supranta jūsų rutiną?
– Be abejo, kai kartu vyksti į sporto stovyklas, laikaisi mitybos režimo, poilsio, normalu, kad vieną kitą puikiai supranti. Supranti, kodėl jis dabar susierzinęs ir panašiai. Taip daug lengviau įsijausti į kito kailį ir tai padeda santykiams. Tarpusavio supratimas yra labai svarbus. Neveltui, dauguma sportininkų savo antrąsias puses renkasi iš tos pačios srities. Kai susitinka priešingybės, pradžioje būna smagu, bet po to sunku. Man asmeniškai, morališkai, širdyje yra gera ir ramu. Viskas taip, kaip ir turėtų būti.
– Kaip prasidėjo jūsų meilės istorija?
– Pažįstame vienas kitą nuo labai ankstyvo amžiaus, kartu dalyvaudavome stovyklose, visada buvome draugais, bet aš ilgą laiką turėjau draugą. Daugiau nieko tarp mūsų ir nebūdavo, ir lūkesčių nebuvo. Bet gyvenimas pasisuko taip, kad man pakeliui buvo būtent su šituo žmogumi. Manau, kad šiuo metu viskas labai gerai. Esu laiminga. Tikiuosi, kad mūsų istorija truks ilgai ir laimingai. Stay tuned (likite įsijungę).
