D.Jurgaitis pirmajam bėgimui nebuvo pasiruošęs. 42 km ir 195 m distancija pasirodė varginanti. Po šio išbandymo verslininkas galvojo niekada kojos nekelsiąs į bėgimo trasą. Tačiau pasiruošimo procesas ir maratono metu jaučiama euforija atpirko pritrintas pūsles ir raumenų skausmus.
Apie įsimintiniausias maratonų akimirkas, kartu bėgančius sportininkus ir bėgimo sukeltus potyrius kalbamės su verslininku Dariumi Jurgaičiu.
– Papasakokite apie savo pirmąjį maratoną?
– Iš viso esu bėgęs apie keturiasdešimt maratonų. Pirmasis buvo 2000 metais Dubline. Distancijos atstumas standartinis – 42 km 195 metrai. Po šito maratono jau galvojau, kad tikrai daugiau to nedarysiu. Atsirado pūslių, labai sunkiai sekėsi, nesitreniravau pakankamai. Buvau pasidavęs avantiūrai. Bėgdamas maratoną supratau, kad čia ne juokai. Supratau, kad, norint įveikti maratoną reikia įdėti daug darbo. Nubėgęs maratoną, atsibudau naktį ir supratau, kad nejaučiu nei rankų, nei kojų, galūnės buvo nutirpusios.
– Minėjote, kad po šio maratono buvote nusprendęs daugiau nebėgti. Tačiau esate įveikęs daugiau nei keturiasdešimt maratonų. Kas paskatino bėgti toliau?
– Maratonas yra priešeuforinė būsena. Iki maratono reikia įdėti daug darbo. Tas darbas yra savotiška meditacija. Tu beveik kiekvieną dieną išeini pabėgioti. Atstumas gan ilgas. Iš pradžių bėgdamas galvoji apie svarbius dalykus. Paskui nuovargis ima viršų ir pradedi mąstyti apie lengvesnius, pramoginius reikalus. Galiausiai pradedi galvoti, kada viskas baigsis, ir kada grįši namo. Mąstai apie laukiantį poilsį. Per treniruotę viską apgalvoji, pasvajoji, išsivalai, grįžti švaria galva, pavargusiais raumenimis. Tuomet ir lova, ir čiužinys geras, ir maistas skanus. Tiesiog griūni į lovą ir miegi patenkintas. Tuomet viskas yra gerai.
– Ar po pirmojo maratono kiti maratonai atrodė lengvesni?
– Taip, kiti maratonai buvo lengvesni. Be to, jau žinojau, kas laukia. Ėmiau ruoštis daug atsakingiau.
– Kas labiausiai patinka bėgant maratoną?
– Man labiausiai patinka procesas. Aš neskubu, retai kada užsibrėžiu kažkokį tikslą ar laiką, per kurį turiu finišuoti. Tiesiog mėgaujuosi procesu. Aišku stengiesi, kad laikas neblogėtų. Nes jeigu laikas neblogėja, o amžius ilgėja, tai kaip ir nesensti. Bėgdamas mėgaujuosi žmonėmis, kurie bėga šalia, su jais pasikalbu. Kartais bėgdamas pabendrauji ir pasikalbi su žiūrovais. Procesas teikia didelį malonumą, tačiau galiausiai pavargsti. Tuomet didžiausią džiaugsmą teikia tai, kad viskas baigėsi.
– Ar sirgaliai suteikia jėgų bėgti?
– Įvairiai. Yra buvę Rygoje, kad užklupo silpnumo akimirka. Jau beveik ėjau. Dėl maratono buvo užtverti keliai, žmonės negalėjo praeiti, ir susidarė ilga eilė laukiančių žmonių. Jie žiūrėjo, aš bandžiau pamojuoti ranka, pademonstruoti draugystę, o jie pradėjo rėkti, kad bėgčiau, nes jau dvi valandas stovi ir laukia. Bet dažniausiai žiūrovai džiugina. Smagu viską prisiminti.
– Maratonininkai vienas kitam padeda ar priešingai, bando apsunkinti bėgimą?
– Būna įvairių situacijų. Kai kurie maratonininkai bando gudrauti. Yra įvairių technikų. Pavyzdžiui, pasiveji priešininką, eini spartesniu žingsniu, jį aplenki, ir sakai „sunku, matau, kad sunku“. O tada dar paspartini žingsnį ir nubėgi, kad jam nekiltų noras tavęs vytis. Yra dar viena gudravimo technika. Pasiveji priešininką ir sakai „pabėkim kartu, pamatysi, atsigausim, bus lengviau, pasikalbėkim“. Kai pavargsti nuo bėgimo rutinos imi kalbėtis, kartu bėgti. O tas tavo tariamas draugas staiga sako „na gerai, atsigavau, jau dabar bėgu greičiau“.
– Koks buvo pats įsimintiniausias maratonas?
– Ričardo Donovano organizuojamas Šiaurės ašigalio maratonas. Maratone dalyvaujantys žmonės skraidinami į Špicbergeną, o iš Špicbergeno specialiu lėktuvu toliau keliaujama į ašigalį. Ant dreifuojančio ledo trasa pažymėta vėliavėlėmis. Gavę starto ženklą, dalyviai bėga dešimt ratų. Vienas ratas – daugiau nei keturi kilometrai. Ten šalta. Kai aš bėgau, buvo apytiksliai 29 laipsniai šalčio. Apšerkšnijau, striukė apšalo, ledas net viduje, po striuke susidarė, megztinis buvo sušalęs į ledą. Jau maniau, kad susirgsiu plaučių uždegimu, bet viskas gerai baigėsi.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti maratonininkas?
– Maratonininkas turi būti užsispyręs. Jis privalo laiku treniruotis, jam turi patikti pats procesas. Vien kartą gali prisiversti, bet nieko per prievartą nepadarysi.
