Andriaus Gudžiaus pasaulio čempionato auksas bei Airinės Palšytės Europos čempionės vardas pastariesiems atnešė geriausių metų sportininkų, o jiems talkinantiems Vaclovui Kidykui bei Tatjanai Krasauskienei – geriausių metų trenerių titulus. Sportininkų laimėjimai bei puikiai surengtas Europos atletikos kongresas-konvencija pripažinimo sulaukti padėjo ir pačiai lengvosios atletikos federacijai – Lietuvos sporto federacijų sąjunga ją išrinko geriausia metų federacija šalyje.
Vis dėlto 2018-ųjų startas pergales pavertė prisiminimais. Apie praėjusius metus, viltis bei reformas papasakojo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis.
– Apdovanojimas po apdovanojimo – lengvaatlečiams. Ar galima sakyti, kad 2017-ieji Lietuvos lengvajai atletikai buvo tobuli?, – lengvoji.lt paklausė E.Skrabulio.
– Metai buvo geri, bet tikrai ne tobuli. Buvo galima pasiekti daugiau tiek sportine prasme, tiek organizacine prasme. Tačiau tas pasitikėjimas, kurį mums davė sporto visuomenė, sporto žurnalistai, specialistai ir gerbėjai, tikrai įpareigoja. Reikalavimų kartelė mums yra iškelta tikrai aukštai. To nesibijome ir manome, kad galime pasiekti dar daugiau, jei kryptingai dirbsime bei šypsosis sėkmė.
Tie, kurie domisi sportu, puikiai atsimena prieš keletą metų mūsų adresu pasipylusią kritikos laviną, kad griauname sportą, lengvąją atletiką, kad nebėra šansų konkuruoti mūsų sportininkams tarptautinėje arenoje.
Tie, kurie domisi sportu, puikiai atsimena prieš keletą metų mūsų adresu pasipylusią kritikos laviną, kad griauname sportą, lengvąją atletiką, kad nebėra šansų konkuruoti mūsų sportininkams tarptautinėje arenoje. Jie nenorėjo nieko matyti, išskyrus pirmas vietas aukščiausio rango varžybose. Tokie kritikai turbūt nesupranta, kokia konkurencinė aplinka yra pasaulio lengvojoje atletikoje. Suprantantys vertina mūsų sportininkų patekimą į pusfinalius, į finalus. Taip, medalių reikia. 2017-aisiais medalių buvo ir jie – ypatingai brangūs.
Airinės aukso medalis – pirmasis nepriklausomos Lietuvos istorijoje Europos uždarų patalpų čempionatuose. Andriaus medalis ypatingas tuo, kad čempioniško metimo laukėme 12 metų. Dar gražiau, kad tą pačią dieną prieš 25-erius metus buvo iškovotas pirmas nepriklausomos Lietuvos aukso medalis olimpiadoje. Lengvaatlečio, disko metimo atstovo Romo Ubarto ir būtent tą dieną.
Džiugina jaunųjų lengvaatlečių medaliai, keli pasiekti Lietuvos rekordai bei komandų pergalės: moterų sportinio ėjimo komanda pirmą kartą Europos taurės varžybose iškovojo medalius, o nacionalinė rinktinė Europos komandiniame čempionate vėl iškovojo teisę startuoti toje lygoje, kur jai ir vieta – pirmoje.
– Gali susidaryti įspūdis, kad jei yra medaliai, tai yra ir geros sąlygos sportuoti. Ar gerėja situacija su šalies sporto bazėmis?
– Bazės, švelniai sakant, yra vidutiniškos. Stadionų daugėja, jie atsiranda miestuose ir miesteliuose. Didžiausia žaizda mums yra Nacionalinio stadiono Vilniuje statyba arba griovimas. Jau 32-us metus kas prisiliečia, tas ir griauna. Tokios juodos istorijos turbūt nėra nė vienoje kitoje šalyje, kad sostinė neturėtų normalaus stadiono. Tie, kurie pradeda statyti, nesugeba to padaryti iki galo, o kurie prie projekto prieina, turbūt ieško asmeninės naudos, o ne naudos visuomenei. Prieš keletą metų prasidėjo svarstymas dėl Šeškinės sporto komplekto projekto atgaivinimo ir jau tada mačiau, kad kai kurių žmonių tikslas yra ten padaryti vieną vienintelį futbolo stadioną. Nesu prieš futbolą, palaikau futbolininkus, bet tokiame komplekse privalo įsitekti visos sporto šakos, kurios gali ten treniruotis ar rengti varžybas. Labai gaila, kad ten bus tik futbolas, bet nebus lengvosios atletikos.
Tokios juodos istorijos turbūt nėra nė vienoje kitoje šalyje, kad sostinė neturėtų normalaus stadiono.
Kitas dalykas – vasara trunka tris-keturis mėnesius, o treniruotis reikia visus metus. Vasarą galime treniruotis ir varžytis Lietuvoje, o žiemą neturime kur sportuoti. Džiaugiuosi, kad plaukikams pastatė ar rekonstravo ne vieną baseiną, nes situacija buvo tragiška. Pagarba vadovams, treneriams ir sportininkams, kurie tikėjo, kad Lietuvoje plaukimas turi būti ir turi atsigauti.
Tuo tarpu maniežų situacija vis dar yra tragiška. Net ir tų, kurie yra, techninis lygis neatitinka jokių pasaulinių standartų. Maniežai yra perpildyti, nes vienu metu turi sportuoti ir aukšto meistriškumo sportininkai, ir vaikučiai. Sostinės maniežas seniai yra atgyvenęs, nors ten dirbantys žmonės nuoširdžiai stengiasi. Grupė žmonių, derindami su federacija ir maniežo vadovais, yra parengę projektą pagal Europos struktūrinių fondų energetinio efektyvumo finansavimo programą, kas sumažintų didelę dalį valstybės finansinės naštos. Tačiau tie valdininkai, kurie seniai turėjo bėgti pas tuos žmones ir padėti jiems vystyti projektą, nesupranta, kas pas ką turi eiti. Durys dažnai yra uždarytos ten, kur turi būti plačiai atvertos.
– Kaip vertinate galimybes, kad šiemet būtų pradėti Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadiono bei Vilniaus lengvosios atletikos maniežo renovacijos darbai?
– Kauno stadiono rekonstrukcijos darbų pradžią vertinu kaip realią. Mero pareiškimai ir jau padaryti darbai leidžia tikėtis, kad jei jis sako, tai pakankamai tvirtai ir daro. Tuo tarpu Vilniaus maniežo rekonstrukcijos klausimas yra geros valios reikalas ir viliuosi, kad jis bus pradėtas spręsti, nes, priešingu atveju, tai bus nusikaltimas prieš Lietuvos valstybę.
– Daug lengvaatlečių treniruojasi užsienyje. Ar sporto bazių trūkumas, sąlygos ir yra to priežastis?
– Dažniausiai, jei būna pergalė, jos atsiradimą lemia ne viena priežastis. Taip būna ir tada, jei yra problema, o šiuo atveju – sportininkų emigracija. Sporto bazių trūkumas yra problema, bet ne vienintelė, kuri verčia sportininkus treniruotis užsienyje. Dar viena problema, apie kurią diskutuojame ne vienerius metus, yra kompetentingų ir nuoširdžiai dirbančių trenerių trūkumas. Geriausi praėjusių metų Lietuvos treneriai – lengvaatlečiai, bet tokių kaip Tatjana Krasauskienė ir Vaclovas Kidykas yra per mažai.
Nežinome, kaip Lietuvos sporto universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto reorganizacija paveiks aukštos kompetencijos trenerių paruošimą. Kažkada priešinomės sportininkų tendencijai išvykti į užsienį, kadangi sunkiau kontroliuoti jų pasiruošimą, bet tai yra neišvengiama, kol neturėsime gerų sporto bazių ir pakankamai aukšto lygio trenerių.
– Užsiminėte apie universitetų reformas, o pastaraisiais mėnesiais aktualiausios buvo kitos reformos – Lietuvos olimpinio sporto centro pertvarka.
– Kiekviena reforma turi ir palaikančių, ir kritikuojančių, tačiau atsakyti, ar reformos duos teigiamų rezultatų parodyti gali tik laikas. Reikia pagyventi prie tų pokyčių, kurie jau prasidėjo prieš metus. Džiaugiamės, kad prieš metus Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pritarė, kad pagrindinė organizacija, kuruojanti lengvąją atletiką šalyje, yra lengvosios atletikos federacija. Jau tada LTOK valdyti asignavimus patikėjo federacijai. Tuo pačiu keliu nuo sausio pirmosios žengė ir valstybė, kuriai atstovauja Kūno kultūros ir sporto departamentas: visos lėšos, skirtos tiek sporto šakos plėtrai, tiek mokomajam sportiniam darbui, tiek dalies trenerių bei papildomo personalo išlaikymui, bus pervestos tiesiogiai federacijoms.
Galbūt nepatenkinti yra tie, kurie iki reformos nepelnytai gerai gyveno ar jų administracinis resursas yra nepakankamas.
Tokio modelio nereikia bijoti, nes jis, mūsų nuomone, yra teisingiausias. Pagrindinė organizacija, pagrindinis kuratorius, turi būti federacija. Yra saugikliai, kurie reguliuoja tam tikrus lėšų panaudojimo aspektus, tačiau jie ir privalo būti. Mums kaip federacijai bus racionaliau ir lengviau dirbti, galėsime optimaliau panaudoti lėšas. Kai susidarai tikrą vaizdą, kiek turi lėšų, gali ženkliai efektyviau prisidėti prie mokomojo sportinio darbo, komandų komplektavimo bei delegavimo į varžybas. Manau, kad šis modelis turi duoti pozityvų efektą, tačiau prie kiekvienos reformos būna nepatenkintų. Galbūt nepatenkinti yra tie, kurie iki reformos nepelnytai gerai gyveno ar jų administracinis resursas yra nepakankamas. Federacijos tampa lygiaverčiais valstybės bei LTOK partneriais. Tiesa, dėl medicinos bei kineziterapeutų padėties galbūt buvo galima rasti ir kiek kitokį sprendimą. Darbo federacijoms tikrai padaugėja, bet to nesibijome.
– Pokalbį pradėjome nuo sėkmingų 2017-ųjų. Kokios viltys siejamos su naujaisiais metais? Ar realu išlaikyti lygį?
– Pergalės, kurios lydėjo mūsų sportininkus, buvo džiuginančios, bet nebuvo netikėtos. Iki jų buvo ilgai eita ir kryptingai dirbta. Pernai įvyko tai, kas galėjo įvykti ir anksčiau. Andrius Gudžius ir Airinė Palšytė nėra vieninteliai sportininkai, galintys atstovauti Lietuvai aukščiausio rango varžybose. Nekrausime įpareigojimų ant kitų lengvaatlečių pečių, tegu jie toliau kryptingai dirba, būna sveiki, o ateityje, tikiuosi, džiaugsimės ne vieno ar dviejų sportininkų pasiekimais.
Be abejo, svarbiausios metų varžybos – Europos čempionatas Berlyne. Jis bus vykdomas aukščiausiu lygiu, vokiečiai kviečia į rekonstruotą olimpinį stadioną, turi labai gilias sporto tradicijas, lengvąją atletiką suprantančią visuomenę, tad kiekvienam sportininkui dalyvauti už Lietuvą ten bus didžiulė garbė. Tikiu, kad mūsų komanda bus ne tik skaitlinga, bet ir kokybiškai pasiruošusi.
