Interviu federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis teigia, kad organizacija suteikė sportininkams ir treneriams visas geriausias sąlygas, todėl prasti rezultatai yra jų atsakomybė.
Nors prezidentas pripažįsta, kad pasaulio čempionatas susiklostė nesėkmingai, tačiau žiniasklaidoje pasirodžiusią kritiką atmeta ir kritikuoja žurnalistus: „Jų netgi nepavadinčiau sporto žurnalistais. Jie – tarsi jūrų kiaulytės, kurios neturi nieko bendro nei su jūra, nei su kiaule. Taip ir jie neturi nieko bendro nei su sportu, nei su objektyvia žurnalistika.“
Pateikiame Eimanto Skrabulio interviu lengvoji.lt portale:
Kas sutrukdė jiems geriau pasirodyti? Čia yra klausimas treneriams ir sportininkams.
– Emocijos po pasaulio čempionato jau nuslūgo. Kaip dabar žiūrite į lietuvių startus Pekine?
– Nors po pasaulio čempionato jau praėjo daugiau nei mėnuo ir emocijos turėtų būti nuslūgusios, tačiau nėra lengva apie rezultatus kalbėti be emocijų. Joms didžiausią įtaką darė sportininkų rezultatai.
Į savo komandą dėjome nemažas viltis, kurios buvo pagrįstos. Mūsų komanda išgyvena kartų kaitą – seniai treneriu dirba Romas Ubartas, nebeturime savo legendos, šalies vėliavnešio plačiąja prasme – Virgilijaus Aleknos. Komanda nėra maža, nėra silpna, o priešingai – yra talentinga. Planavome, jog į Pekiną vyks apie 15-20 žmonių. Šie sportininkai yra nauja banga, nauja karta, jau užaugusi prie mūsų. Ji dar bręsta geriems rezultatams. Tie rezultatai, kuriuos lengvaatlečiai demonstravo sezono eigoje, leido manyti, jog jei jie pasieks optimalią sportinę formą Pekine, tai bus galima tikėtis aukštų vietų, o sėkmės atveju – net ir medalių.
Prieš pat čempionatą keli stiprūs sportininkai atsisakė vykti dėl traumų – Kristina Saltanovič, Eglė Balčiūnaitė, ypatingai skaudi ir netikėta buvo stiprios maratonininkės Dianos Lobačevskės trauma. Komandą sudarė mažiau žmonių nei turėjo, o čempionato pradžia buvo itin liūdna...
Jau Pekine sužinojome, jog traumuota atvyko Airinė Palšytė. Nereikėjo demonstruoti ypač aukštų rezultatų, o tik priartėti prie asmeninių rekordų ir užimtos vietos būtų labai aukštos. Realioms viltims išsipildyti nebuvo lemta.
Daug kas pasakys, kad Eglės Staišiūnaitės užimta vieta nėra aukšta (400 m barjerinio bėgimo rungtyje buvo 22-a – lengvoji.lt), bet ji pagerino asmeninį rezultatą būtent šiose varžybose, pasiekė olimpinį normatyvą bei parodė, jog turint kovotojo charakterį galima aukščiausio rango varžybose startuoti kur kas geriau nei namie. Tai – tik vienas iš malonių pavyzdžių. Komandos nuotaiką pagerino ištvermės rungčių atstovų rezultatai: aukščiausia vieta pasiekta labai kovingos, daug metų nuosekliai dirbančios Brigitos Virbalytės. Septinta vieta – puiki vieta, nors nemanau, kad tai yra jos riba. Žinoma, Rasos Drazdauskaitės iškovota 11 vieta maratono rungtyje taip pat yra fantastiška.
Bendras vaizdas skeptikų akimis yra nekoks – vietos neblizga. Tačiau medaliai yra pasiekiami, jie nėra nerealūs. Jei 3-5 sportininkai reikiamoje vietoje ir reikiamu metu pasiektų, ką jie gali pasiekti, jie būtų arba ant nugalėtojų pakylos, arba labai arti jos.Kas sutrukdė jiems geriau pasirodyti? Čia yra klausimas treneriams ir sportininkams. LLAF sudarė maksimaliai geras sąlygas pasiruošti pasaulio čempionatui ir netgi davė pasirinkimo teisę, kada ir kaip norima vykti į Pekiną. Iš vieno trenerio lūpų nuskambėjo paslėpta kritika, jog Dovilė Dzindzaletaitė varžybose dalyvavo penktą dieną. Taip buvo todėl, jog ji su treneriu taip planavo ir to norėjo.
Jei lyginsime šį pasaulio čempionatą su praėjusiu, tai pastebėsime, jog aštuoni geriausi šiame čempionate dalyvavę lengvaatlečiai pasislinko 1-2 pozicijomis aukščiau nei 2013 metais Maskvoje. To negalime nematyti, o ir neišnaudotų galimybių buvo labai daug. Jas įvertinus, pašalinus trūkumus, galimybės, jog olimpiadoje lengvaatlečiai iškovos aukštesnes vietas, yra didelės.
– Ar tai, jog nė vienam lietuviui pasaulio čempionate nepavyko iškovoti medalio, derėtų laikyti nesėkme?
– Taip vertinti būtų spontaniška ir neprofesionalu. Visi sportininkai kovoja dėl pergalės, dėl asmeninių rekordų, bet nugali vienas. Tegul nesupyksta kitų sporto šakų atstovai, bet konkurencija lengvojoje atletikoje yra pati didžiausia pasaulyje. 211 federacijų deleguoja savo sportininkus į pasaulio čempionatą, medalius iškovoja mažai kam žinomos šalys, o pripažinti grandai lieka arba be medalių, arba su mažesniu jų skaičiumi.
Lietuva – tik trys milijonai. Mes norime medalių, mes galime ir tikimės juos iškovoti. Tokios šalys kaip Turkija, Italija, Švedija, Bulgarija, turinčios nepalyginimai didesnį gyventojų skaičių, gilias tradicijas lengvojoje atletikoje, taip pat liko be medalių. Tai parodo, jog kova yra didelė ir net mažiausi dalykai turi esminės įtakos vietoms. Mūsų sporto šaka nedovanoja klaidų ir jei sugebėsime jas pašalinti, medalių bus. Nevadiname medalių nebuvimą katastrofa ar didele nesėkme. Tą suprantame giliau, o šalies sporto visuomenė visada nori medalių. Ta kryptimi dirba ir visa lengvosios atletikos šeima.
Tegul nesupyksta kitų sporto šakų atstovai, bet konkurencija lengvojoje atletikoje yra pati didžiausia pasaulyje.
– Laimikis iš Europos jaunimo čempionatų – trys medaliai. Vadinasi, yra vilties, jog šventė grįš į mūsų kiemą?
– Yra daugiau nei vilties. Būtent jaunimas šiemet pasirodė labai gerai ir iškovojo tris medalius: iki 23 metų Europos čempionate D.Dzindzaletaitė su šalies trišuolio rekordu laimėjo trišuolio rungtį, Liveta Jasiūnaitė iškovojo bronzos medalį ieties metime, o toje pačioje rungtyje Europos jaunimo čempionate taip pat trečią vietą užėmė labai talentingas ieties metikas Edis Matusevičius.
Reiktų nepamiršti Universiados atstovų, kurie kažkuria prasme taip pat balansuoja tarp jaunimo ir suaugusiųjų – jų užimtos vietos buvo gana aukštos. Tai dar kartą patvirtina, jog turime daug talentų, tik reikia kryptingai dirbti bei apjungti visų pastangas – sportininkų, trenerių, medicinos personalo (kineziterapeutų), federacijos, šalies vyriausybės, LTOK, KKSD bei pozityvios šalies sporto bendruomenės.
– Dėl traumų pasaulio čempionate nestartavo penki Lietuvos lengvaatlečiai, o sveikatos problemomis Pekine skundėsi A.Palšytė bei Z.Sendriūtė. Ar sportininkai nepakankamai konsultuojasi su medikais?
– Kartais sportininkai, nepasiekę planuotų rezultatų, ieško kaltų, kam galėtų „nurašyti“ tą nesėkmę. Iš kitos pusės – sporto medicina pas mus stipriai atsilieka. Lengvoji atletika yra ne tokia ir lengva, todėl traumingumas, deja, yra pakankamai aukštas. Sakiau, sakau ir sakysiu, jog sporto medicina Lietuvoje privalo labiau tarnauti sportininkams, būti lengviau pasiekiama. Atotrūkis tarp sportininkų poreikio ir sporto medicinos yra per didelis. Tą lėmė lėšų trūkumas, nepakankamas nuoširdžiai sportui dirbančių žmonių skaičius.
Kartais sportininkai, nepasiekę planuotų rezultatų, ieško kaltų, kam galėtų „nurašyti“ tą nesėkmę.
Sportininkai turi per ilgai belstis į kelių gydytojų duris, kurios dažnai būna užimtos – eilės, gydytojai dažnai išvyksta su kitų sporto šakų atletais ar užsiima privačia veikla.
Tai suprantama, bet nukenčia profesionalūs sportininkai. Lengvaatlečiai išeities turi ieškoti patys, bet jie nėra medikai. Šio klausimo neišsprendę, nuolat girdėsime žodį „traumos“. Į šią problemą kardinaliai pakeisti požiūrį turi tiek LTOK, tiek KKSD, tiek valstybė apskritai. Didysis sportas be aukšto lygio sporto medicinos yra neįmanomas.
– Ar spaudoje vis pasirodanti kritika Lietuvos lengvajai atletikai yra objektyvi?
– Tie, kas skaito kritiką, atsakytų geriau už mane. Sporto bendruomenė puikiai atskiria pelus nuo grūdų. Kai kurie pseudo kritikai rašo anonimiškai, bet labai gerai žinoma, kas slypi už tos plunksnos. Jų netgi nepavadinčiau sporto žurnalistais. Jie – tarsi jūsų kiaulytės, kurios neturi nieko bendro nei su jūra, nei su kiaule. Taip ir jie neturi nieko bendro nei su sportu, nei su objektyvia žurnalistika.
Jei jie būtų objektyvūs kritikai, jie ir teiktų objektyvius faktus. Nėra neklystančių, klaidas darome ir mes, ir treneriai, ir sportininkai. Teisinga kritika yra naudinga, ją analizuoji, o purvina kritika yra žeidžianti ir negarbinga. Matai, kas už jos slypi – ne noras iškelti problemą, bet šmeižti tuos, kurie nepritaria šalies sporto problemų slapstymui. Tai yra nusikalbėjimas, nesuprantant, kas yra lengvoji atletika ir sportas. Tokie kritikai nesuvokia ar nenori suvokti sporto pasaulio realybės, kurioje gyvena modernios šalys.
– Ar pasiteisino sprendimas Lietuvos čempionatą vykdyti Palangoje?
– Teko kalbėti su daugeliu sportininkų ir trenerių, galiu vienareikšmiškai teigti, jog šis sprendimas pasiteisino. Vasarą miestai ištuštėja, norėjome, jog sportininkai dalyvautų šventėje, jaustųsi gera nuotaika, gera varžybų organizacija ir atvyktų kuo daugiau žiūrovų. Ačiū Palangos miesto savivaldybei, kuri ištęsėjo pažadą bei renovavo stadioną, visą sporto kompleksą. Tie, kas buvo čempionate, matė, jog sporto šventę sukurti pavyko. Klaidų buvo padaryta, bet yra ką gerinti. LLAF Taryba pritarė, jog kitąmet reikėtų sugrįžti į Palangą, kad šventė būtų dar didesnė. Palanga – Lietuvos vasaros sostinė. Ji gali tapti ir lengvosios atletikos sostine tomis dienomis.
– Metų pradžioje numatytas LLAF biudžetas buvo deficitinis. Ar pavyko išspręsti šią problemą? Pabrėžiama, jog LLAF yra viena dosniausiai vyriausybės remiamų sporto šakų, tos paramos nepakanka?
– Jog lengvoji atletika yra viena iš dosniausiai vyriausybės finansuojamų sporto šakų rašo tie patys kritikai, kurie nesuvokia mūsų šalyje egzistuojančios netobulos finansavimo sistemos. Jie nesuvokia, kad lengvoji atletika yra daugiau nei pusė olimpinių žaidynių ir tai nėra dviejų-trijų žmonių sporto šaka. 15 metų turėjome vienokį ar kitokį biudžetą, tačiau tik du trečdaliai būdavo finansuojami valstybės – tai yra arba per KKSD, arba per LTOK. Reikia suprasti, jog beveik visos LTOK lėšos taip pat yra valstybės lėšos. 15 metų trečdalį gana nemažo biudžeto mes sugebėjome surinkti iš rėmėjų. Lėšų vis tiek labai trūksta. Tas, kas sako, jog per lengvosios atletikos vamzdį išplaunami pinigai, yra absoliutus demagogas ir sporto kenkėjas.
Neseniai stebėjau interviu su vienu lenktynininku, kuris ruošiasi Dakaro ralio lenktynėms. Su visa pagarba, jog jo komanda sugeba surinkti lėšas ir gali toms lenktynėms pasiruošti, vieno automobilio paruošimas vienoms varžyboms sudaro daugiau nei trečdalį lengvosios atletikos metinio biudžeto. Lengvojoje atletikoje yra 47 olimpinės sporto rungtys, yra daug komandų, yra daug varžybų, į kurias reikia deleguoti ir paruošti būrį sportininkų. Reikia daugiau dėmesio ir lėšų skirti talentingam jaunimui, be kurio neįmanoma lengvosios atletikos ateitis. Šį rūpestį ir finansinę naštą didele dalimi ant savo pečių užsikrovė LLAF.
Ar tai yra nuodėmė, jog mūsų sportininkai turi geresnes sąlygas, geresnį maitinimą, geresnę aprangą nei turėjo prieš 15 metų? Ar tai yra blogai, jog LLAF sugeba geromis sąlygomis paruošti ir deleguoti sportininkus į svarbiausias metų varžybas?
Finansų mums trūksta ir matau, jog dar ilgai trūks. Deklaravome, jog metinis biudžetas yra deficitinis ir nepaisant rėmėjų geranoriškumo vis dar tebeturime tą pačią problemą. Metai dar nesibaigė, tikimės surinkti papildomų lėšų, bet jų labai trūksta. Čia pat yra naujas sezonas, sportininkai jau pradėjo pasiruošimą olimpinėms žaidynėms.
– Žvilgsnis į ateitį. Koks bus olimpinis sezonas Lietuvos lengvajai atletikai?
– Nuoširdžiai tikiu, jog olimpinė lengvaatlečių komanda bus ne tik skaitlinga, bet ir kokybiška. Realu deleguoti 15-20 sportininkų į olimpines žaidynes, tačiau LLAF Tarybos posėdyje nutarėme, jog deleguosime tuos sportininkus, kurie bus ne tik įvykdę olimpinį normatyvą, bet kurie ir kitais metais įrodys esą geros sportinės formos bei galės deramai atstovauti šaliai olimpiadoje. Vien tik normatyvo turėjimas dar nėra bilietas į Rio de Žaneirą.
