Alinančiame Berlyno karštyje A.Gudžius diską švystelėjo 68,46 m ir pagrindinį konkurentą, švedą Danielį Stahlį (68,23 m) paliko už nugaros.
A.Gudžius sakė, kad tiek Lietuva, tiek Švedija savo disko metikais turėtų būti patenkinta.
Sportininką oro uoste tradiciškai sutiko artimųjų ir oficialių asmenų sveikinimai - gėlės, apkabinimai ir bučiniai.
Kauno sporto mokykla „Startas“ A.Gudžiui padovanojo simbolinį medalį ir specialiai pagamintus marškinėlius, sportininką ir jo trenerį Vaclovą Kidyką šiltai apkabino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
– Andriau, visa Lietuva ko gero tikėjosi iš jūsų medalio, kokios buvo jūsų ambicijos prieš čempionatą?, – žurnalistai paklausė A.Gudžiaus, kai šis ištrūko iš artimųjų glėbio.
– Norėjau, tikėjausi medalio. Visas darbas ir buvo dirbamas tam, kad būtų medalis. Planai pavyko, sėkmė nusišypsojo.
– Bet ko gero nebuvo planas auksą užsitikrinti paskutiniu metimu?
– Ne, ne... tokių scenarijų geriau nereikia (juokiasi). Labai jau nervus tampo. Aišku, žiūrovams labai smagu. Ir patiems po to smagu visas tas emocijas prisiminti, bet viskas būna labai sudėtinga, kai lieka paskutiniam bandymui. Planas buvo pirmu metimu kuo toliau numesti, bet gavosi kaip gavosi. Ir aplinka, ir įtampa, ir nervų karas... Kai viskas susideda, ne visuomet planas pavyksta.
– Kokios mintys sukosi galvoje, kai po geriausio jūsų metimo savo paskutinį metimą ėjo atlikti švedas?
– Laukiau, kas bus. Žinau, kaip sunku susikaupti tokioje situacijoje. Pats irgi joje ne kartą esu buvęs. Tiesiog laukiau, kas bus, nes švedas labai stiprus metikas. Su juo labai sunku konkuruoti. Galvojau, kad gali nutikti bet kas, bet, aišku, vyliausi, kad gal kaip nors... (šypsosi).
– Ką pasakėte vienas kitam po varžybų?
– Pasveikinom, pakalbėjome, kad sudėtingos varžybos buvo. Pasidžiaugėme, kad esame abu ant podiumo ir kad rezultatai pasiekti išties aukšti. Mesti virš 68 metrų tokiomis sąlygomis – tikrai geras pasirodymas. Manau, nė vienas nenuvylėme savo tautos.
Manau, visi medalininkai, grįžę namo, kalba tą patį – konkurencija augs.
– Pasaulio čempionate – auksas, Europos čempionate – auksas. Dabar iš jūsų tik aukso ir reikės tikėtis?
– Jūs laukti galite ko tik norite (juokiasi). Mes su komanda ir treneriu toliau kryptingai dirbsime, stengsimės maksimaliai, bet nieko žadėti negalime. Švaistytis pažadais apie medalius būtų mažiausiai neetiška, nes bet kas gali nutikti. Šalia auga ir dar jaunesni sportininkai, visi stiprėja. Manau, visi medalininkai, grįžę namo, kalba tą patį – konkurencija augs. Kaip aš stengiuosi kitus pranokti, taip kiti stengiasi mane pranokti.
– Kalbant apie karjeros tikslus, ar pasaulio rekordo vaikymasis yra jūsų planuose?
– Ne, neplanuoju specialiai to daryti. Jei kažkada tai pavyktų, būčiau labai laimingas. Atversti naują istorijos puslapį, kuris nėra atverčiamas jau daug metų ir įrašyti Lietuvos vardą, būtų labai smagu, bet tai dar labai toli. Reikia tam tam tikrų sąlygų. Virgilijus Alekna tiek metų sportavo ir nepavyko, pritrūko. Taip paprastai pasaulio rekordas nepasidaro.
– Visą karjerą esate lyginamas su Virgilijumi Alekna, ir ko gero dar ilgai būsite lyginamas. Ar tie palyginimai nepabodo?
– Virgilijus Alekna yra legenda ne tik Lietuvoje, jis legenda visame pasaulyje. Apie mane sakė: „Gal ir bus kažkas iš jo, gal ir priartės prie Aleknos“. Tačiau pasaulyje V.Aleknos vardas skamba taip pat garsiai kaip Lietuvoje, gal net garsiau. Tas lyginimas, žinote... Aš stengiuosi savo kelią eiti. Niekada nebūsiu Alekna, aš esu Gudžius, ir tikiuosi, kad tas kelias bus mano.
