Trijų olimpinių žaidynių (2000, 2004 ir 2008 metų) dalyvis šią savaitę akylai stebi geriausių žemyno plaukikų pasirodymus, bet prieš keturiolika metų Dubline ir pats yra lipęs ant prizininkų pakylos.
2003-iaisiais Dubline vykusiame Europos plaukimo trumpajame baseine čempionate Saulius iškovojo bronzą plaukdamas 200 metrų laisvu stiliumi – toje pačioje distancijoje, kurioje ketvirtadienį aukso medalį nuskynė ir Danas Rapšys.
15min Kopenhagoje susitiko su LPF viceprezidento pareigas einančiu S.Binevičiumi ir kalbėjosi apie plaukimo teisėjų darbo ypatumus, Danijos pasirengimą Europos pirmenybėms ir mūsų sportininkų startus bei perspektyvas.
– Kelintame čempionate teisėjaujate? – pradėjome pokalbį su aukščiausiu ir tituluočiausiu šių pirmenybių arbitru.
– Sunku net suskaičiuoti. Pradėjau šį darbą iš karto baigęs savo sportinę karjerą. Mačiau, kad Lietuvos plaukimo federacijai reikia žmogaus, kuris galėtų teisėjauti svarbiausiuose plaukimo renginiuose.
Prieš penketą metų netgi specialiai kalbėjausi apie tai su federacijos vadovais ir pasakiau, kad norėčiau siekti aukštumų šioje srityje. Jei mūsų federacijai to būtų nereikėję, veikiausiai būčiau išvykęs ir save realizavęs kurioje nors kitoje šalyje. Smagu, jog mūsiškiai tuo patikėjo.
Praėjusiais metais dirbau pasaulio čempionate Vindzore (Kanada), šiemet – Europos pirmenybės. Patirties bagažas jau tikrai pakankamas, bet norėtųsi, kad atsirastų ir daugiau tokių, kam šią patirtį būtų galima perduoti.
Bet čia turime didelę problemą. Nėra žmonių, kurie norėtų būti arbitrais. Viena to priežasčių – skurdus finansavimas. Įsivaizduokite, pagal KKSD nustatytą tvarką teisėjas už visą darbo dieną gauna 10 eurų maistpinigių. Kaip už tokį atlygį surasti specialistų?
– Ar sunku prasimušti į šias pareigas teisėjui iš tokios nedidelės valstybės?
– Nėra lengva. Pavyzdžiui, į pasaulio čempionatą yra kviečiami tik šeši teisėjai. Žinant visas didžiąsias plaukimo valstybes, galite įsivaizduoti, kokia yra konkurencija. Čia kaip ir sporte. Danui Rapšiui ar Rūtai Meilutytei tikrai nelengva konkuruoti su olandais, rusais, vokiečiais ir kitų pasiturinčių šalių sportininkais. Nelengva ir teisėjams.
– Kiek teisėjų dirba Europos čempionato metu?
– Europos čempionate yra varžybų direktorius, du pagrindiniai teisėjai ir du starteriai. Visų kitų teisėjų pozicijos kiekvieną varžybų dieną keičiasi dėl dinamiškumo, stengiamasi iki minimumo sumažinti tokių veiksnių, kaip įtaka, galimybę. Kopenhagoje dirba apie 40 teisėjų.
Teisėjų kvalifikacija Europos čempionato metu netgi yra aukštesnė nei pasaulio pirmenybėse. Į Senojo žemyno pirmenybes susirenka tik visų šalių teisėjai lyderiai, kurie yra tikri savo darbo profesionalai. Planetos čempionate Tarptautinė vandens sporto šakų federacija (FINA) bando įtraukti į darbą ir daug egzotinių šakų arbitrų. Bandoma plėsti geografiją, bet kartais jie net nemoka anglų kalbos, nežino taisyklių.
Kai pasakai, kad esi trijų olimpinių žaidynių dalyvis, daugelis šį faktą priima su pagarba.
– Ar dažnai buvę profesionalūs plaukikai pasuka į teisėjavimą?
– Žinokit, labai retai. Tai yra mano nemenkas pranašumas prieš kolegas. Kai pasakai, kad esi trijų olimpinių žaidynių dalyvis, daugelis šį faktą priima su pagarba.
Daugumoje išsivysčiusių šalių plaukimo teisėjai yra savanoriai. Kažkada jie atvedė vaikus į plaukimą, varžybose kas nors jų paprašė teisėjauti ir taip „užsikabino“. Taigi čia galima sutikti įvairių profesijų atstovų – advokatų, verslininkų. Jiems tai kaip hobis. Atvažiuoja į čempionatus, džiaugiasi, jog atitrūksta nuo darbų, turi savotiškas atostogas, o kartu ir prisideda prie plaukimo populiarinimo.
– Ar lengva baseine apgauti teisėją? Jūs, kaip buvęs profesionalus plaukikas, tą turbūt žinote geriau nei bet kuris kitas.
– Plaukikai yra labai jautrūs žmonės ir nieko nesistengia apgauti. Viena iš mūsų užduočių kaip tik ir yra palaikyti sportininką. Prašoma šypsotis, nesugadinti nuotaikos, iš anksto nenusiteikti prieš sportininką, net jei jis prieš tai čempionate buvo diskvalifikuotas. Sprendimą prašoma priimti tik įsitikinus visu 100 proc., jog tai įvyko.
– Liepos mėnesį ir Lietuvoje buvo kilęs šurmuliukas, kai Škotijos plaukimo klubas „Yhtan“ paviešino vaizdo įrašą su Rūtos Meilutytės plaukimu pasaulio čempionato finale, kuriame lietuvė esą nuo sienelės atsispiria daugiau nei kartą. Kaip pasirodė jums?
– Peržiūrėjau tą įrašą, nors vaizdo įrašas nėra oficialus įrodymas. Iš jo panašu, kad atsispyrimai buvo du, bet per purslus teisėjui to pastebėti nėra įmanoma. Paprastai sportininkai tai prisibijo daryti, nes ir menkiausia sekundės dalis gali lemti medalį.
Norėtųsi, kad tokių Danų ir Rūtų būtų daugiau. Tačiau ne visi tokie gali būti, galbūt sportininkai turi lubas, bet, būdami komandoje, jie padeda stipriausiems tapti čempionais.
– Esate ir Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentas. Ar šalių delegacijos yra patenkintos danų pasirengimu šioms pirmenybėms?
– Danai tikrai labai gerai pasirengė šiam čempionatui, matosi jų įdirbis. Matosi, kad pasisemta patirties iš prieš ketverius metus Herninge vykusių pirmenybių.
Rengti tokius čempionatus arenose surenkant baseiną – didelis iššūkis, nes yra visokių smulkių niuansų. Bet danai su šia užduotimi susitvarkė puikiai. Vien savanorių čia yra apie pusė tūkstančio.
Jie profesionalai, klausia nuomonės. Veikiausiai dėl to, jog ateityje norėtų surengti čia ir pasaulio čempionatą.
Praėjęs planetos čempionatas Kanadoje vyko ledo čiuožykloje ir taip pat buvo puikus. Bet čia organizacinis lygis dar aukštesnis.
– Ar yra kur stiebtis?
– Šiame čempionate yra ir problemų. Pavyzdžiui, plaukimo nugara įrenginiai. Kopenhagoje naudojami naujo tipo įrenginiai, bet labai dažnai jie nukrenta, taip sukeldami problemų tiek teisėjams, tiek patiems sportininkams.
Visiškai nenustebino. Jis jau plaukia tokiais greičiais.
Vienas toks įvykis nutiko ir trečiadienio vakarą per 200 metrų plaukimo nugara finalą, kuriame plaukė D.Rapšys. Vienas favoritų vokietis Christianas Dieneris finišavo paskutinis, nors buvo laimėjęs atranką.
Vokietis tiesiog nuslydo. Šios šalies federacijos atstovai netgi parašė protestą, kuris buvo svarstomas, bet iš to nieko nepešė – paprastai tokiais atvejais kaltė tenka pačiam sportininkui. Nes jis pats įrenginį pajudino ir neužtvirtino.
– Jau dabar panašu, kad Lietuvai tai bus geriausias visų laikų žemyno čempionatas.
– Mums, federacijos atstovams, svarbiausia, kad sportininkai gerintų asmeninius rezultatus. Tada matome, kad judame į priekį. Norėtųsi, kad tokių Danų ir Rūtų būtų daugiau. Tačiau ne visi tokie gali būti, galbūt sportininkai turi lubas, bet, būdami komandoje, jie padeda stipriausiems tapti čempionais.
– Jūs pats prieš keturiolika metų Dubline plaukdamas 200 metrų laisvu stiliumi iškovojote bronzą. Šiemet D.Rapšys šioje distancijoje nukovė auksą. Tai nustebino?
– Visiškai nenustebino. Jis jau plaukia tokiais greičiais. Lietuvoje rodė panašius rezultatus. Nusileido tiesiai iš aukštikalnių, pagavo formą ir štai – auksas. Medalių dar tikrai bus.
