Savo tikrąsias emocijas L.Jasiūnaitė sugebėjo nuslėpti ir Berlyne vykusiose pirmenybėse. „Kai tik supratau, kad esu trečia, pirmiausiai pagalvojau „O, Dieve, aš taip norėjau, tiek sunkiai dirbau ir viskas atsipirko“. Buvo žiauriai fainiai, – rugpjūčio 10 dieną prisiminė sportininkė. – Bet tos mano ašaros vėliau nebuvo labai saldžios. Aš supratau rezultato kainą... Tai buvo šokas. Malonus šokas“.
Tą dieną 24-erių lengvaatletė ketvirtu metimu ietį numetė 61,59 m ir užsitikrino bronzos medalį, kurį ilgą laiką dar teko nešiotis su savimi kartu rankinėje.
„Buvo laikotarpis, kai jį nešiojausi rankinėje, nes visi norėjo jį pamatyti. Susitinku su draugais – „Trauk medalį“, nueinu į oficialesnį susitikimą – „Parodykite medalį“, – pasakodama šypsosi L. Jasiūnaitė. – Visur jį nešiojausi, tačiau jau dabar ramiau jį palieku namuose Kaune“.
Buvo laikotarpis, kai jį nešiojausi rankinėje, nes visi norėjo jį pamatyti
Atsiėmusi geriausios lengvaatletės apdovanojimą mergina teigė, kad jau spėjo sugrįžti į realybę.
„Jau sunkiai dirbu treniruotėse, kol kas viskas vyksta pagal planą, – sakė L.Jasiūnaitė, kuri gruodžio pradžioje išvyks į Estijoje organizuojamą treniruočių stovyklą. – Motyvacijos man tikrai netrūksta. Noras būti geriausia mane motyvuoja kiekvieną dieną“.
Ir ji tuoj pat perspėja: „Bet aš neturiu kažkokios „vau“ savo istorijos“.
Žaidė „kvadratą“
Sportuoti L.Jasiūnaitė pradėjo gimtajame Rokiškyje dar pradinėje mokykloje. „Įvairiausių veiklų buvo: „kvadratas“, smagios estafetės, – truktelėjo pečiais lengvaatletė. – Vėliau mane pastebėjo kūno kultūros mokytojas ir rekomendavo trenerei Inai Nagelei“.
Tačiau ketvirtokei tada buvo pasakyta, kad lengvąja atletika užsiimti dar per anksti. „Metelius pakentėjau, – šypsosi L.Jasiūnaitė. – Toliau žaidžiau kvadratą, kur sekėsi tikrai gerai. Mūsų rinktinė netgi buvo iškovojusi aukso medalius vaikų šalies čempionate“.
Rimčiau sportuoti L.Jasiūnaitė pradėjo besimokydama penktoje klasėje. „Išmėginau viską: ir bėgau, ir šokau, tačiau net nepamenu, kaip ietis atsirado mano rankose. Buvo įdomu, buvo keista, atrodė, kad tai tikrai nėra labai šiuolaikiškas daiktas rankose“, – sakė sportininkė.
Sporto mokykloje L.Jasiūnaitei teko išbandyti tikrai viską: „Esu dalyvavusi disko metimo varžybose. Visai patiko. Smagiau negu rutulio stūmimas... Gal vieną kartą esu bėgimo varžybose dalyvavusi? Taip, manau, esu, – nusijuokė L.Jasiūnaitė. – Visą laiką žinojau, kad bėgimas... Nėra taip, kad jis man nepatiko, tvirtai žinau, kad man nepatiko rutulio stūmimas. Iki šios dienos jis man nėra prie širdies“.
Vyriškas sportas?
Pirmą kartą L.Jasiūnaitei į rankas pateko aliumininė ietis. „Aš net neįsivaizduoju, kiek ji tuo metu svėrė... Na, bet neturėjau kuo skųstis. Vaikui viskas buvo įdomu ir smagu, – prisiminė L.Jasiūnaitė. – Po metų sporto mokykla įsigijo tikras ir visus reikalavimus atitinkančias ietis vaikams“.
Aš net neįsivaizduoju, kiek ji tuo metu svėrė... Na, bet neturėjau kuo skųstis. Vaikui viskas buvo įdomu ir smagu
Netrukus L.Jasiūnaitė išvyko į pirmąsias varžybas. „Mane „užkabino“ pergalės, jaudino pralaimėjimai“, – sakė atletė.
Bet išgirdusi klausimą „Ką sportuoji?“ jaunoji sportininkė visada kiek susikuklindavo. „Pasakydavau, kad mėtau ietį ir visi puldavo perklausti „Ką? Kažkokia nesąmonė“. Tuomet su drauge pradėjome gudrauti – tik išgirdę klausimą atšaudavome, kad užsiimame lengvąja atletika,– prisiminusi nusijuokia L. Jasiūnaitė. – Kažkuriuo metu net būdavo gėda pasakyti, kad mėtau ietį. Dabar nesuprantu, iš kur tas gėdos jausmas buvo. Gal tuo metu visiems atrodė, kad tai yra labai vyriška sporto šaka, moterims nedera. O dabar man ši rungtis asocijuojasi su elegancija, grakštumu, tikslumu. Gražu“.
Tuomet su drauge pradėjome gudrauti – tik išgirdę klausimą atšaudavome, kad užsiimame lengvąja atletika
Perspektyvią merginą Rokiškyje greitai pastebėjo šalies treneriai, todėl būdama septyniolikos L.Jasiūnaitė persikėlė į Kauną. „Kvietė mane jau ir anksčiau, tačiau tuomet, galbūt, dar taip nemylėjau sporto, nesijaučiau tam pasiruošusi“, – sakė L.Jasiūnaitė.
Mergina savimi patikėjo, kai Turkijoje vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje iškovojo sidabro medalį. „Tik tada susivokiau, kad galiu save realizuoti šioje srityje“, – pabrėžė sportininkė.
Pasitikėjimas savimi
Dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis merginai suteikė Europos U23 čempionato bronzos medalis, iškovotas Taline prieš trejus metus.
„Tada supratau, kad reikia sunkiai dirbti, kad reikia „nepaleisti“, – sakė L.Jasiūnaitė. – Tai buvo labai sunkus sezonas. Jo metu netgi norėjau mesti sportą. Atrodė, kad sunkus, žiaurus darbas tiesiog neatsiperka, kilo klausimas, kurį, manau, savo karjeroje sau užduoda kiekvienas sportininkas – „Gal tai ne man?“ Nepamirškime, kad tuomet buvo sudėtinga ir su finansais. Pereiti iš jaunimo į suaugusius? Tuo metu tu neturi jokio finansavimo. Buvo daug klaustukų, tačiau bronzos medalis apvertė viską aukštyn kojomis. Pradėjau savimi tikėti“.
Tačiau L.Jasiūnaitė prisimena ir prieš metus vykusį pasaulio čempionatą: „Tai buvo žiauru“.
„Aš iki šiol nesuprantu tos būsenos, – kalbėjo sportininkė. – Įsivaizduokite, stoviu sektoriuje ir galvoju „Ką aš čia veikiu?“ Tai buvo mano pirmasis pasaulio čempionatas, į kurį išvažiavau viena be gero pasiruošimo. Iki paskutinės minutės nežinojau, ar vyksiu į čempionatą: vieną dieną skambino ir sakė, kad važiuosiu, kitą dieną – jau nebe. Užsitampiau. Nieko negalėjau planuotis ir užtikrintai dirbti treniruotėse. Mane tai išmušė iš vėžių“.
Išmoko pamokas
Paklausta, kas yra sudėtingiau – išgyventi pralaimėjimus ar džiaugtis pergalėmis – L.Jasiūnaitė susimąstė.
„Yra skaudu pralaimėti, bet visada reikia suprasti, kokias klaidas padarei... Taip, tiesa, kartais pralaimėjimai gali motyvuoti labiau negu pergalės, – svarstė L.Jasiūnaitė. – Laimėti smagu, bet pralaimėjimai priverčia spardyti sau užpakalį. Ar dažnai tenka tai daryti? Spardau jį kiekvieną dieną. Jūs galvojate, mano visas šis sezonas buvo rožėmis klotas?“
Pasirodo, tai buvo ilgas ir nusivylimų kupinas sezonas. Tarkime, pirmose varžybose L.Jasiūnaitė per anksti patikėjo savo jėgomis – per treniruotes ietis lėkė labai toli, o per varžybas nuskrido tik 55 metrus. „Išmokau tą pamoką, žinau, ką padariau blogai. Po kiekvienų varžybų atrandi, kur gali tobulėti“, – sakė sportininkė.
Laikas važiuoti
„Nežinau, kodėl, bet visiškai nebijau klausimų apie Tokijo olimpines žaidynes, – tik pasisukus kalbai apie ateities planus tarė trenerės Teresės Nekrošaitės auklėtinė. – Manau, kad daugelis žmonių iš manęs dabar tikėsis gerų rezultatų, visi stebės, bet esu visiškai rami. Aš nežinau, kaip bus, bet esu rami dėl viso sezono. Nebijau, kad iš manęs reikalaus daugiau“.
Manau, kad daugelis žmonių iš manęs dabar tikėsis gerų rezultatų, visi stebės, bet esu visiškai rami
L.Jasiūnaitė dar kartą nusijuokia ir perklausia: „O ką turėčiau galvoti apie olimpines žaidynes?“
„Yra labai didelis noras, – kiek vėliau pabrėžė ji. – Dėl artėjančių žaidynių esu užtikrinta, jei tik nesutrukdys traumos. Tikiu, kad dalyvausiu. Turėjau galimybę išvažiuoti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, bet nepavyko. Jeigu tada būtumėte paklausęs, ką galvoju, pasakyčiau „Vau“. O dabar žinau, kad laikas man jau ten važiuoti“.
