Prieš dvejus metus pradėjusi bėgti maratoną, ji sparčiai tobulėja ir yra viena iš keturių Lietuvos maratonininkių, jau užsitikrinusių kelialapį į 2011 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatą.
D.Lobačevskė kvatoja paklausta, ar yra išbandžiusi kitas sporto šakas: „Smuiku grojau! Buvau visai maža, grojau kokius metus, kol tas smuikas buvo paleistas į sieną. Tėveliai norėjo, kad gročiau, bet man pačiai nepatiko“. Tėvai – didžiausi sportininkės sirgaliai, aktyviai besidomintys lengvąja atletika ir visais dukters rezultatais. Būtent jiems pirmiesiems po finišo Diana praneša, kaip sekėsi.
D.Lobačevskė lengvąja atletika susidomėjo būdama 14–os. Pirmas sportininkės treneris buvo Juozas Garalevičius, ilgą laiką treniravęs ir Europos čempionę Živilę Balčiūnaitę.
Dabartinis sportininkės treneris, buvęs maratonininkas, dalyvavęs Atlantos olimpinėse žaidynėse (1996 m.), Dainius Virbickas negaili pagyrų kolegei: „Pirmojo trenerio įdirbis Dianai dabar labai padeda. Ji labai gerai paruošta, o tai, kad būdama 18–19 metų rodė labai aukštus rezultatus, grįžus po pertraukos – didelis pranašumas“.
Iš pradžių varžybose bėgusi po 2–3 kilometrus, sulaukusi 18–os Diana pradėjo bėgioti ilgesnes distancijas – po 10 kilometrų. Maratoną sportininkė atrado vos prieš porą metų. „Maratonui reikia subręsti, jaunuoliams neverta net bandyti bėgti“, – sako D.Lobačevskė.
Šios lengvaatletės karjerą galima skirti į du etapus, mat sulaukusi vos 21–ų ji nusprendė padaryti pertrauką. „Visa jaunystė praleista liejant prakaitą. Kai draugėms rūpėdavo pasimatymai, klubai, linksmybės, man buvo Vingio parkas, Vingio parkas, Vingio parkas. Atėjo toks metas, kai jau buvau pervargusi psichologiškai, į treniruotes eidavau per kančias“, – prisimena sportininkė.
Nusprendusi, kad užteks dirbti nejaučiant malonumo, ilsėtis lengvaatletė išvyko į Angliją, kurioje buvo gana ilgai: „Planavau ilsėtis metus, bet užtrukau šiek tiek ilgiau“. Užjūryje pagimdžiusi dukrą, sportininkė net nebegalvojo apie didįjį sportą, tačiau viskas susiklostė kitaip.
Gyvendama Anglijoje Diana dvejus metus visai nesportavo, vėliau pradėjo bėgioti savo malonumui. 2008–aisiais ji panoro sudalyvauti Vilniaus maratone. Jį laimėjus, sekė prestižinis Londono maratonas, kuriame sportininkė užėmė aukštą 15–ą vietą. Po šio maratono D.Virbickas pradėjo kalbinti bendradarbiauti ir siekti rezultatų. Supratusi, kad maratoną bėgti jai sekasi, D.Lobačevskė sutiko.
Sportininkė nustebina sakydama, kad grįžti po pertraukos buvo lengviau nei po traumos, nesitreniravus vos kelis mėnesius: „Nebuvau išsikėlusi tikslo: būtinai sugrįžti į profesionalų sportą. Nebuvau įsitikinusi, kad grįšiu ir visa jam atsiduosiu. Aš ir dabar neturiu minčių, kad esu profesionalė, bėgioju sau, savo malonumui, o treniruotės man nėra kančia. Gal todėl, kad esu išsiilgusi sporto, varžybų ir konkurencijos“.
Pasak trenerio, dveji metai be sporto dar nėra toks ilgas laikotarpis, po kurio nebūtų galima siekti aukštų rezultatų. Visai kas kita, jei sportininkė būtų nejudėjusi penkerius metus ar daugiau.
Užsispyrusi ne tik sporte, bet ir gyvenime, atletė sako, kad ši savybė labai padeda siekiant aukštų rezultatų: „Jei ko nors noriu, užsibrėžiu tikslą ir siekiu jo iki galo.“
Nebūtų liūtas – juokiasi treneris: „Su ja paprasta dirbti, nes ji labai rimtai žiūri į savo darbą, raginti nereikia, o kartais tenka pristabdyti.“
„Kol buvau jauna, mano rezultatai buvo stabilūs. Nebuvo taip, kad vienais metais labai gerai nubėgčiau, o kitais – ne. Visada stabiliai bėgdavau, o dabar išgyvenu pakilimą“, – apie karjerą kalba moteris. D.Lobačevskė – viena iš nedaugelio sportininkų, kurių nekamavo traumos. Prieš metus patirtas stresinis dubens kaulų lūžis – rimčiausia sportininkės patirta trauma.
Paradoksalu, tačiau visą karjerą sportininkę aplenkdavusios traumos koją pakišo prieš svarbiausią iki šiol karjeros startą – šiemet vykusį Europos lengvosios atletikos čempionatą. Sportininkei jis būtų buvęs pirmasis, nes iki tol lengvaatletė yra dalyvavusi dviejuose jaunių Europos ir viename pasaulio čempionate.
Kitą sezoną D.Lobačevskė planuoja dalyvauti dvejose varžybose. Svarbiausios –pasaulio čempionatas Pietų Korėjoje, į kurį kelialapį užsitikrino įvykdžiusi normatyvą Italijoje vykusiame maratone. Taip pat sportininkė ketina dalyvauti ir vienose komercinėse varžybose. „Greičiausiai tai bus kovo pabaigoje Japonijoje vyksiantis maratonas. Noriu prieš pasaulio čempionatą apsiuostyti, tai bus tarsi repeticija“, – apie kito sezono planus kalba D.Lobačevskė.
Tiek sportininkė, tiek jos treneris apie būsimų varžybų rezultatus kalbėti vengia. „Rezultatai priklausys nuo daug dalykų, pavyzdžiui, oro sąlygų. Žinoma, tikiuosi kuo geriau sudalyvauti, bet kaip bus – nežinau“, – sako sportininkė.
Treneris antrina savo auklėtinei: „Ž.Balčiūnaitė įrodė, kad prizinės vietos Europos čempionate yra realu, tačiau mes svajojame tyliai“.
