Šviežiausia pastarųjų dienų naujiena tapo vieno geriausių pasaulio U20 amžiaus grupės disko metikų Mykolo Aleknos sutartis su Kalifornijos universitetu – į saulėtąją valstiją talentingasis 18-metis išvyks kitų metų rudenį.
Ar sportuoti Amerikoje geriau nei Lietuvoje? Savo kelią „svajonių šalyje“ prisiminę keturi lengvosios atletikos čempionai atviri: įgyta patirtis neįkainojama, tačiau išskėstomis rankomis ten jų niekas nelaukė.
Didesnis trenerio dėmesys – Lietuvoje
21-erių dešimtkovininkas Edgaras Benkunskas driokstelėjo praėjusiais metais: Europos iki 23 metų čempionate Jevjėle (Švedija) jis užėmė aukštą aštuntą vietą, nors už daugumą varžovų buvo dvejais metais jaunesnis. Dar prieš tą čempionatą kaunietis žinojo, jog netrukus patrauks į Kanzasą, kuriame pagrindus Atėnų olimpinių žaidynių sidabrui nutiesė Austra Skujytė.
Istorija rodė ir daugiau teigiamų pavyzdžių: Kanzaso universitete sporto aukštumų siekė ir prieš dešimtmetį žibėjęs Darius Draudvila (2010 metų Europos čempionato šešta vieta – lengvoji.lt).
Vis dėlto nepraėjus nė metams E.Benkunskas grįžo į Lietuvą. Su visam.
„Daug kas galvoja, jog Amerikoje laukia išskėstomis rankomis, tačiau tai priklauso nuo universiteto, nuo trenerių ir visos komandos. Vienuose universitetuose yra vienaip, kituose yra kitaip. Išbandžiau, pamačiau, viską įvertinau ir supratau, kad Lietuvoje yra geriau, todėl grįžau, – paaiškino E.Benkunskas. – Metodika yra panaši, kaip ir Lietuvoje, tačiau skyrėsi dėmesys. Ten yra didelė grupė, banda, gauni planą, niekas stipriai nežiūri. Eini, dirbi ir viskas. Nėra tokio bendravimo, koks yra Lietuvoje, to sportininko-trenerio kontakto, kas yra labai svarbu.“
Indrės Jakubaitytės auklėtinis jauniesiems sportininkams, nuo mažens svajojusiems studijuoti JAV, linki tos svajonės neatsisakyti ir išbandyti savo kailiu.
„Tą patirtį vertinu teigiamai, nes ne visi gauna tokią galimybę. Jei visada apie tą svajojai ir turi šansą, reikia juo pasinaudoti, nes po to visą gyvenimą galvosi, kad kažko nepadarei. Namai yra čia, Lietuvoje, ir jei kažkas nepatiks, gali grįžti. Ta patirtis buvo teigiama, daug ką pamačiau, daug ką išbandžiau ir dabar galiu palyginti“, – teigė E.Benkunskas.
Teigiami pokyčiai – po dvejų metų
2014 metų pasaulio jaunimo čempionate ketvirtą vietą užėmusi šuolininkė į tolį Jogailė Petrokaitė į JAV patraukė būdama savo kartos lydere – tais metais raseiniškė buvo išrinkta kylančia Lietuvos lengvosios atletikos žvaigžde.
Už Atlanto sportininkės rezultatai pamažu kilo, tačiau karjerą vis pristabdydavo traumos. Šią vasarą jai po ketverių metų pertraukos pavyko pasiekti asmeninį rekordą bei tapti geriausia Baltijos čempionato lengvaatlete.
„Tikrai rekomenduočiau studijuoti Amerikoje. Man būna keista, kai jauni sportininkai universitetams atrašo „tikrai ne“. Gali pabūti, kad ir metus laiko ir, jei ką, grįžti namo. Nėra lengva ten išvykti, kol visus egzaminus išsilaikai, reikia ir pasimokyti, ir pakankamai nemažai pinigų išleisti“, – prisiminė J.Petrokaitė.
Tikrai rekomenduočiau studijuoti Amerikoje.
Eugenijaus Petroko auklėtinė karjerą Floridos universitete skaidytų į dvi dalis. Pirmuosius dvejus metus ją treniravo vienas treneris, likusius – kitas, kurio motyvacija jai paliko kur kas didesnį įspūdį. Nors merginą sužavėjo puikios sportavimo sąlygos JAV, ji išskyrė Lietuvos pranašumą sporto medicinos srityje.
„Prieš atvykstant amerikiečiai prižada visą pasaulį. Iškart nuvykus gavosi taip, kad treniravomės su visa mase, o rezultatų norima iškart. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lietuva yra pranašesnė medicinos klausimais, kas yra truputį keista. Mano gydytojas Lietuvoje stebėjosi, kad fiziškai buvau tiek „suvaryta“, nors daug sporto medicinos žinių yra atkeliavusių iš Amerikos. Tiesiog ten yra masė žmonių, vien universiteto futbolo komandoje yra virš 100 žmonių, o žmogiškieji ištekliai atsiremia į pinigus. Jie pasiimą sportininką ketveriems metams ir per juos nori išspausti, ką gali. Viskas eina per konvejerio prizmę“, – pasakojo J.Petrokaitė.
Geresni metimo rungčių specialistai – Europoje
Įprastai kvietimų studijuoti sportininkai sulaukia net ne 12 klasėje, bet anksčiau. 2014 metų jaunimo olimpinėse žaidynėse 4 vietą užėmęs tuomet 16-metis kūjo metikas Tomas Vasiliauskas pirmųjų kvietimų sulaukė 10 klasėje.
„Jau nuo 10 klasės prasidėjo kvietimai važiuoti mokytis į Ameriką, o jau 12 klasės pradžioje žinojau, kad esu priimtas, tik reikia pabaigti mokyklą. Nusprendžiau vykti į Virdžiniją, nes ten buvo geras treneris, išugdęs olimpietį. Deja, nuvykus treneris buvo pakeistas ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl grįžau“, – sakė T.Vasiliauskas, karjerą tęsiantis Vilniuje bei Marijampolėje.
Jau nuo 10 klasės prasidėjo kvietimai važiuoti mokytis į Ameriką.
Kūjo metikui Jungtinėse Amerikos Valstijose įspūdį padarė profesionalus požiūris, sąlygos ir bazės.
„Amerikoje yra tikrai vienos geriausios sąlygos treniruotis sportininkui: treniruočių aikštės, puikios atsigavimo priemonės, subalansuota mityba ir taip toliau. Ten tikrai įgijau patirties, patiko jų požiūris į sportą, kaip jie vertina sportininkus studentus. Važiuočiau ten vien dėl tobulų sąlygų“, – teigė T.Vasiliauskas.
Tiesa, vaikino nuomone, geresni metimo rungčių specialistai yra ne JAV, bet Europoje.
„Manau, Europoje ar Lietuvoje yra daugybė geresnių metimų trenerių, tą puikiai parodo rezultatai pasaulio čempionatuose, kur dominuoja europiečiai. O jei atsiranda Amerikoje koks geras treneris, jų būna vienetai. Mano nuomone, vykti į JAV turėtų sportininkai, kurie norėtų naujovių. Jei sportininkas geras ir turi gerą trenerį, jis iškils ir būdamas Lietuvoje“, – neabejoja T.Vasiliauskas.
Sprendimas išvykti – geriausias gyvenime
Bene pozityviausiu pastarųjų metų pavyzdžiu tapo Oklahomos ir Floridos valstybinius universitetus baigusi disko metikė Ieva Zarankaitė. Tokijo olimpinių žaidynių kandidatė sprendimą išvykti studijuoti už Atlanto laiko geriausiu savo gyvenime.
„Sportininkams tikrai rekomenduočiau važiuoti pabandyti. Aš irgi galvojau, kad vykstu su ta mintimi, jog nuvažiuosiu, pasižiūrėsiu patinka ar nepatinka, o jei nepatiks, visada galėsiu grįžti namo. Man labai patiko, pabaigiau ir bakalaurą, ir magistrą. Sportavau, viskuo buvau aprūpinta. Viskas labai patiko“, – sakė I.Zarankaitė.
Tiesa, net ir talentingosios disko metikės istorija JAV nebuvo vien kopimas į viršų. Oklahomoje nuolat keitėsi merginos treneriai, dėl ko strigo progresas.
„Turėjau tris trenerius per ketverius metus ir tas trenerių pasikeitimas mane vis nusmukdydavo iki nulio, rezultatai buvo užstrigę. Po to, Floridoje, atradau gerą trenerį ir rezultatas pakilo iki 57 metrų. Labai daug ko išmokau – technikos tiek atliekant metimą, tiek dirbant su štangomis. Būčiau norėjusi į Floridos valstybinį universitetą vykti dar pirmaisiais metais. Labai svarbu pasirinkti gerą universitetą ir trenerį, nes nuo to priklauso rezultatai ir ateities planai“, – patarė I.Zarankaitė.
Lengvaatletė nesiskundė ir dėmesio stoka – tokių pajėgių metikių Oklahomos universitetas neturėjo.
„Kai nuvažiavau ten, nors rezultatas ir nebuvo labai aukštas, bet tame universitete jis buvo aukščiausias. Į mane žvelgė kaip į lyderę, kaip į daug taškų pelnančią sportininkę, tad to dėmesio gavau, visi tikrai palaikė ir stengėsi, jog tobulėčiau“, – šyptelėjo uteniškė.
Rinktinėje – dviženklis skaičius studentų iš JAV
Žymiausia JAV studijavusi Lietuvos lengvaatletė – A.Skujytė. Nors daugiakovininkė iškovojo du medalius olimpinėse žaidynėse, Amerikoje studijavusių lietuvių sėkmės istorijų nėra daug.
Šiuo metu JAV universitetams priklauso 12 suaugusiųjų bei U23 amžiaus grupės Lietuvos rinktinių sportininkų ir kasmet šis skaičius „emigrantų“ yra panašus. Tačiau Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse bei praėjusiame pasaulio čempionate Dohoje nebuvo nė vieno lietuvio, studijavusio JAV, tuo tarpu 2018 metų Europos čempionate Berlyne iš 26 sportininkų delegacijos šiai kategorijai priklausė tik I.Zarankaitė.
Netolimoje praeityje sėkmingai Lietuvai atstovavo bėgikės Eglė Staišiūnaitė ir Natalija Piliušina, amžiaus pradžioje – šalies rekordus gerinę olimpiečiai Mindaugas Pukštas, Agnė Visockaitė-Eggerth bei Rasa Michniovaitė-Troup.
