Kai Mykolo Aleknos žvaigždė labai staigiai užsidegė ryškiai lengvosios atletikos stadionuose, visi prakalbo apie unikalaus talento sportinius genus.
Lietuvoje niekam nereikia pristatyti dukart olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos, kurio patarimai daug prisidėjo prie sūnaus reaktyvinės karjeros pradžios.
Suprasti akimirksniu
- Disko metimo finalas pasaulio lengvosios atletikos čempionate prasidės trečiadienį 4 val. 33 min. Lietuvos laiku.
Pernai tapęs pasaulio ir Europos jaunimo čempionu M.Alekna tik šiemet pradėjo nuolat mėtyti 2 kg diską vyrų varžybose, bet jose akimirksniu pasiekė įspūdingų rezultatų.
Net visų laikų disko metimo etalonai, būdami tokio amžiaus, negalėjo prilygti 19-mečiui vilniečiui, kai šį sezoną jo diskas ėmė stabiliai skrieti varžybose 66–69 metrus.
Aplenkęs savo tituluotą tautietį Andrių Gudžių Lietuvos pirmenybėse, M.Alekna suspindo ir Deimantinės lygos varžybose, Stokholme nuskraidinęs diską 69,81 m – toks dabar yra jo asmeninis rekordas.
Manto Jusio auklėtinis nuostabiai pradėjo ir pasaulio lengvosios atletikos čempionatą, kur atrankos varžybose parodė geriausią rezultatą ir būdamas debiutantu pasitinka finalą kaip vienas pretendentų pasigalynėti su olimpiniu čempionu švedu Danieliu Stahliu, šio sezono lyderiu slovėnu Kristjanu Čehu ir 2017 metų pasaulio čempionu A.Gudžiumi.
Suprasti akimirksniu
- Disko metimo finalo dalyviai:
- 29 metų Danielis Stahlis (Švedija) – sezono geriausias rezultatas 71,47 m, asmeninis rekordas – 71,86
- 23 metų Kristjanas Čehas (Slovėnija) – sezono ir asmeninis rekordas – 71,27
- 19 metų Mykolas Alekna (Lietuva) – sezono ir asmeninis rekordas – 69,81
- 31 metų Andrius Gudžius (Lietuva) – sezono rekordas 69,39, asmeninis – 69,59
- 30 metų Lukas Weisshaidingeris (Austrija) – sezono ir asmeninis rekordas – 69,11
- 28 metų Simonas Petterssonas (Švedija) – sezono rezultatas 68,11, asmeninis rekordas – 69,48
- 28 metų Samas Mattisas (JAV) – sezono ir asmeninis rekordas 68,69
- 26 metų Matthew Denny (Australija) – sezono ir asmeninis rekordas – 67,07
- 30 metų Alexas Rose'as (Samoa) – sezono rezultatas 66,67, asmeninis – 67,48
- 30 metų Travesas Smikle'as (Jamaika) – sezono rezultatas 66,60, asmeninis – 67,72
- 28 metų Federickas Dacresas (Jamaika) – sezono rezultatas 65,98, asmeninis – 70,78
- 26 metų Alinas Alexandru Fifirica (Rumunija) – sezono rezultatas – 65,54, asmeninis rekordas – 67,32
Unikali jaunojo lietuvio sėkmė sporte, kuriame disko metikai įprastai atsiskleidžia kur kas brandesniame amžiuje, yra paslaptis, kurios dalį įminti 15min neseniai jau prašė V.Aleknos.
Prieš pasaulio čempionato finalą siūlome pasinerti į kitą istorijos dalį, kurią pasakoja Kristina Aleknienė, patvirtinusi, kad Aleknų šeimos genai siekia dar platesnes gilumas bei vertybes, kurias Mykolui Aleknai bei jo broliui ir seseriai formavo ne tik tituluotas tėtis, bet ir mama.
– Kristina, priminkite savo sportinį kelią ir pasiekimus, kuriais labiausiai didžiuojatės, – 15min paprašė K.Aleknienės.
– Sportavau iki 22 metų. Mano tėtis ir dėdė buvo ieties metikai, sesuo – daugiakovininkė Remigija Nazarovienė (pasaulio čempionate 1997 m. laimėjo bronzą septynkovės rungtyje), tad mano kelias neišvengiamai vedė į lengvąją atletiką.
Savo rezultatais negaliu pernelyg didžiuotis, ypač šalia Virgilijaus titulų. Nors Lietuvos pirmenybėse sukiojausi tarp prizininkių šuolių į tolį varžybose, mano rezultatai nebuvo tarptautinio lygio.
– Tikriausiai lengvosios atletikos stadione ir susipažinote su Virgilijumi?
– Taip, per bendrus draugus, per varžybas – iš tiesų mus suvedė sportas.
– Kiek sudėtinga, o gal kaip tik paprasta būti vieno garsiausių Lietuvos visų laikų atleto žmona?
– Iš vienos pusės mudviem lengva, nes abiem puikiai suprantamas sportinis gyvenimas, jo rutina, sporto prasmė ir reikšmė, įsitraukimas, palaikymas. Dėl to mums niekada nėra kilę nesusipratimų.
Lygiai taip pat ir vaikus auginant buvo aišku, kaip juos auginti, kaip nukreipti, bet kartu tai daryti paprastai, nespaudžiant, o labiau padedant ir atliekant tėvų-mentorių pareigas.
Ar labai lengva gyventi su sportininkais? Galėčiau pasakyti, kad ne. Jie labai susitelkę į savo tikslus, režimą. Manau, kad nesvarbu, apie kokią sporto šaką kalbėtume, gyventi su sportininku yra iššūkis.
– Tačiau pati esate ir veikli moteris, užimate aukštas pareigas „Panoramos“ prekybos centre?
– Šiame centre esu nuomos vadovė.
– Kaip susiklostė, kad tapote sėkminga ir versle?
– Nežinau, ar labai sėkminga, bet, kaip dauguma sportuojančių ir besimokančių jaunų žmonių, kažkada stovėjau kryžkelėje: tęsti sportą ar bandyti save realizuoti per darbą.
Kadangi mano rezultatai nebuvo tokie aukšti, kad leistų gyventi iš sporto, rinkausi toliau statyti savo gyvenimą kitaip, pradėjau dirbti vienoje įmonėje. Per motinystę, kaip nutinka daugumai moterų, teko pergalvoti savo tolimesnį kelią. Taip nutiko ir man, kai užteko drąsos pradėti savo verslą. Pradėti, kai dar daug ko nežinai, buvo drąsiau nei tokiu atveju, kai jau žinai, kokie iššūkiai tavęs laukia.
Pradėjusi savo verslą, užtrukau jame apie 15 metų, o tada nusprendžiau pabandyti įdarbinti sukauptas patirtis samdomame darbe ir taip atsidūriau „Panoramos“ nuomos skyriuje.
– Šiuo metu Lietuvos sporto mėgėjų akys nukreiptos į pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Judžine, kur trečiadienio ankstyvą rytą startuos Mykolas Alekna ir Andrius Gudžius. Jūsų laukia trumpa ir įtempta naktis?
– Nežinau. Aš veikiausiai bandysiu miegoti kaip įprasta, bet jei nutiks koks nors netikėtas malonus rezultatas, tikriausiai pabusiu nuo šūksnių iš laimės, nes Virgis tikrai kelsis naktį žiūrėti tiesioginės transliacijos.
– Kokie jūsų lūkesčiai disko metimų finalui?
– Nors Mykolo debiutas vyrų varžybose yra unikalus, nors jis šovė savo rezultatais iškart labai aukštai, kaip mama galiu pasakyti, kad kaip bus, taip bus gerai.
Jis neturi ilgametės varžybų patirties, neturi pateisinti kieno nors lūkesčių, tad bet koks rezultatas bus geras, nes šiemet jis jau įvykdė milžinišką progresą.
– Stebint, kaip Mykolas mėto diską, jums tikriausiai yra suprantami visi niuansai – pavyzdžiui, palanki vėjo kryptis Judžino stadione per atrankos varžybas A grupės atletams ar kitos metimų technikos subtilybės?
– Aš nevadinu savęs didele metimų technikos eksperte. Mūsų šeimoje toks ekspertas yra Virgis. Aišku, jei metimas būna atliktas labai prastai, aš tą irgi matau.
Tačiau, kai sportininkai pasiekia tokius aukštus rezultatus, savaime aišku, kad jiems jų technika yra tinkama ir jie meta taip, kaip geriausia jiems patiems. Aišku, ekspertai visada turi ką pasakyti, bet šiaip kiekvienas atranda savo būdą, kaip jiems geriausia mesti įrankį.
– Kokia jūsų nuomonė apie Mykolo fenomeną? Tokių jaunų atletų, kurie mestų diską taip toli ir taip stabiliai būdami tokio amžiaus, dar nėra buvę, net ir 23 metų K.Čehas, dabartinis sezono lyderis, atsiskleidė porą metų vėliau nei Mykolas. Kokia, jūsų nuomone, Mykolo sūnaus unikaliai sėkmingos karjeros pradžios paslaptis?
– Mykolas turi gerą metimo techniką, greitį, turi sprogstamąją jėgą. Jis stiprus vaikis iš esmės. Taip pat jis yra darbštus. Be galo darbštus.
Tai žmogus, kuris pats moka save motyvuoti, sudrausminti. Sportas nuo mažų dienų jam yra tai, kas jį stipriai motyvuoja. Jis nuolat stengiasi tobulėti. O tai esminis jo bruožas. Aišku, tai yra jo talento sudedamoji dalis – taip surėdytas jo charakteris.
– Ar Mykolas buvo stiprus ir vikrus nuo mažų dienų?
– Ir jis, ir Martynas buvo judrūs vaikai. Turėjome ir turime gyvenimo sąlygas, kad jie galėjo / gali daug laiko būti lauke, žaisti krepšinį ir futbolą, turi kiemo draugus. Šiais laikais ne visi vaikai tai turi.
Mes turėjome galimybę auginti vaikus taip, kad jie išėję į lauką turėtų sąlygas sportuoti ir augtų bendruomenėje, kurioje augo daug bendraamžių.
Nuo mažų dienų jie pabandė save lengvojoje atletikoje, paskui Mykolas pasuko į futbolą. Jis taip ir augo – sveikai, turėdamas galimybes vystyti savo fizinį potencialą.
– Ar niekada nereikėdavo pastumti ar pakreipti į sportą?
– Reikėjo. Kai jie buvo maži, pradinėse klasėse, trenerė Irina Krakoviak pasiūlė atvesti savo vaikus, tada dar būdavo, kad jie sakydavo: „Nenorime važiuoti į treniruotę“. Aš jiems atsakydavau: „Nieko nežinau, aš jus nuvežu ir parvežu, jums patiems važiuoti nereikia, tereikia pabūti treniruotėje“.
Kai po treniruotės pasiimdavau laimingus vaikus, įsitikindavau, kad jiems yra gerai ir verta taikyti postūmio metodą.
– Virgilijus Alekna yra pasakojęs, kad Mykolui būnant 14-os ir vis dar lankant futbolą, buvo sunku rasti 48-ojo numerio futbolo batelius, todėl teko futbolo kamuolį pakeisti į diską. Ar ši istorija labiau juoko forma?
– Šią istoriją tikrai visi linksniuoja, bet joje yra tiesos. Iš tiesų buvo tokia problema: tokios avalynės nebuvo.
Tačiau tai nebuvo tas kertinis lūžio taškas. Vis dėlto futbole 14–15 metų jaunuoliams jau reiktų iš mėgėjų bandyti virsti profesionalais ir pasirinkti aiškią kryptį. Jei nesi ypač talentingas futbolininkas daug žadančia ateitimi, toliau futbole tampa sunku rasti, kur treniruotis. Būrelio lygio futbolas baigiasi paauglių amžiuje ir suka profesionalų takais, o tai yra problema, nes tiems, kuriems futbolas patinka, kurie nori žaisti futbolą dėl malonumo, nebelabai turi iš ko rinktis. Tad Mykolui buvo kryžkelė. Jei būtų norėjęs tapti profesionaliu futbolininku, jam būtų trukdęs per aukštas ūgis, pernelyg galingas sudėjimas. O dar ir batų nėra (juokiasi – red. past). Tad ir priėjome tašką, kai reikėjo ką nors keisti, nes futbole toliau skleistis būtų sudėtinga.
– Kaip taip greitai susiformavo Mykolo metimo techniką, už kurią jis yra taip giriamas specialistų?
– Mikas yra labai imlus. Net ir paėmęs, pavyzdžiui, krepšinio kamuolį, jis greitai supranta užduoties esmę. Iš smegenų iki raumenų informacija pasiekia greitai. Be to, dideli komplimentai keliauja jo tėčiui bei treneriui Mantui Jusiui, kad Mikas diską pradėjo mėtyti iškart teisinga technika, o paskui jau atrasti sau labiau tinkamus niuansus.
Bendradarbiavimas su Mantu Jusiu labai tiko Mykolui, nes Mantas labai greitai randa kalbą su jaunimu, pats būdamas jaunas ir modernus specialistas. Manau, kad karūną galima būtų dovanoti ir Mykolui, ir tėčiui, ir Mantui, kad jie kartu pasiekė labai gerą rezultatą.
– Neretai šeimose būna, kad tėvas labiau stumia vaiką į sportą, o motinai labiau tenka rūpintis mokslų reikalais. Ar panašiai vyko ir jūsų šeimoje?
– Negaliu taip sakyti. Būdamas profesionalus lengvaatletis, Virgis labai daug keliavo, namuose būdavo retai. Man, kaip buvusiai sportininkei ir iki šiol aktyviai judančiai asmenybei, visada atrodė, kad sportas yra privalomas kiekvienam žmogui kaip gyvenimo dalis. Nebuvo kito varianto – vaikai turėjo sportuoti. Nekalbu apie lūkesčius, bet tiesiog norėjosi, kad sportas taptų jų gyvenimo dalimi, kuri teiktų džiaugsmą, padėtų rasti daugiau draugų, praverstų kaip motyvacija judėti pirmyn, stebėti savo progresą, tuo mėgautis. Man atrodė, kad kitaip negali būti, tad nuo mažų dienų jie ir gyveno aktyviai.
Dėl lengvosios atletikos – sutinku, ir aš, ir Virgis tikrai kreipėme sūnų į lengvąją atletiką, nes mums visada atrodė: kas gi daugiau? Juk ten viskas taip gerai (juokiasi, – red. past.). Šis sportas tikrai tinka ir kūnui, ir protui, ten renkasi labai malonių žmonių bendruomenė.
Tad pradžia buvo daugiau mano, o nuo 14-os metų Mykolui jau Virgis padėjo labiau, kai sūnus paaugo ir treniruotės tapo labiau nukreiptos į disko metimą, nes iki tol abu sūnus treniravosi viską – šoko į tolį, į aukštį.
Man atrodo, kad abiejų tėvų atsakomybė savo pavyzdžiu rodyti, kad sportas yra dalis tobulėjimo, taip pat palaikyti savo vaikus.
– Kiek jūsų žodis lėmė tai, kad pernai Mykolas išvyko studijuoti į Berklio universitetą?
– Tai buvo ne vienos dienos klausimas. Nuo pat mažų dienų stengiausi vesti kokybiško išsilavinimo taku, kad vaikai įgytų sparnus ir patys norėtų mokytis. Tad studijas universitete Mykolas susitvarkė absoliučiai savarankiškai.
Pirmasis impulsas buvo, kai su 16–17 metų vaikinais nuėjome į JAV ambasadą, kur buvo pristatomos studijų programos. Toliau jau Mykolas pats nusprendė, kad norėtų studijuoti JAV, susirinko kontaktus žmonių, kurie jau studijavo ten ir nuėjo pats visą kelią – susirašinėjo su treneriais, pateikė dokumentus, rinko informaciją. Galimybę studijuoti Berklyje jis įgijo tik dėl savo paties pastangų ir atkaklumo.
Mes dėl to nepadarėme nieko. Tiesiog palaikėme, daug kalbėjomės, diskutavome, kaip įprasta šeimoje. O sprendimą priėmė Mykolas.
– Kai anksčiau kalbėjau su Mykolu, jis sakė, kad ateityje ketina rinktis verslo studijų kryptį – gal tai jau kažkiek pagal jus?
– Ne. Dar klausimas, ar jis pasirinks verslo kryptį, nes JAV jie turi šaunią programą, kai pirmuosius dvejus metus studijuoja bendrus dalykus, susipažįsta su įvairiomis disciplinomis, o tada jau gali nuspręsti, ką norėtų studijuoti toliau – verslą, psichologiją ar politikos ekonomiką. Mykolas dar turi laiko ir laisvę nuspręsti.
Iš esmės jo širdis linksta prie sporto, o bendrasis išsilavinimas bus naudingas dėl įgytų žinių.
– Mykolas dar nėra itin gerai pažįstamas sporto mėgėjams – kokios sūnaus charakterio ir būdo savybės jums labiausiai patinka?
– Jis turi fantastišką humoro jausmą. Tiesiog nuostabų.
Be to, jis yra labai atkaklus, disciplinuotas, labai pozityvus žmogus, bet kartu mąstantis kritiškai. Jis moka pasverti dalykus. Man patinka, kad jis daug svarsto, galvoja, matuoja, o kai išsikelia tikslą – tiesiog keliauja link jo nedvejodamas. Be to, kaip jaunas žmogus jis labai gerai reflektuoja – įvertina buvusią situaciją, ją išmąsto ir nusprendžia, kaip elgtis toliau. Ir dar man labai patinka, kad jis moka atsiprašyti, jei buvo neteisus. Tai irgi didelis pliusas.
– Ar teisingas įspūdis, kad Mykolas kalba nedaug, nors tai daro labai aiškiai, konkrečiai ir išmintingai?
– Jis yra daug kalbantis saugioje sau žmonių aplinkoje. Galima sakyti, kad saviškių aplinkoje jis yra ekstravertas. O kitoje aplinkoje lieka kuklus, jam nėra reikalingas dėmesys, jis bendrauja tiek, kiek reikia, ir mandagiai. Mykolas labiau vertina savo artimų žmonių ir draugų aplinką nei siekia daug, visko ir apie nieką.
– Iš to, ką sakote, dar labiau tampa aišku, kad Mykolui bus lemta ilgai būti disko metimų žvaigžde ir laikytis elite daug metų. Ar linkėtumėte jam tokio kelio, kokį praėjo jo tėtis?
– Aš nedrįsčiau sakyti, kad lemta, nes sportas nėra labai jau prognozuojamas, daug priklauso nuo sveikatos ir traumų, kartais net ir politinių ar kitų aplinkybių – pavyzdžiui, Tokijo olimpinės žaidynės buvo perkeltos. Pasitaiko daug įvairių aplinkybių, kurios gali nulemti kelią.
Tačiau tai, kokia asmenybė jis tapo, iš tiesų jis turi daug potencialo, kaip sakote, likti elite ir ilgai sportuoti.
Galbūt nelinkėčiau sportuoti tiek ilgai, kaip jo tėtis (V.Alekna karjerą baigė būdamas 42-ejų), nes reikia atsakingai planuoti, ką reikėtų daryti po sporto. Yra daug istorijų, kai po didelių pergalių, nepasiklojus pamatų, atletai susiduria su sunkumais ieškodami, ką toliau veikti gyvenime.
Mykolas tai supranta, tikiu, kad jis nepateks į tokią bėdą, bet dėl to ir nelinkiu jam sportuoti iki 40-ies.
– Kokio kelio linkėtumėte kitam savo sūnui Martynui, kuris būdamas 21 metų irgi yra talentingas disko metikas, tik progresuoti taip, kaip Mykolas, neturi šansų, nes jų turbūt neturi niekas pasaulyje?
– Taip, Mykolas užduoda aukštą toną šeimoje (juokiasi, – red. past.).
Aplinkiniai neišvengiamai lygina jį ir brolį, tarsi piršdami prievolę tobulėti tokiu pačiu greičiu.
Martynas tobulėja, jis tobulėja lėčiau, labiau eidamas tėčio keliu, kuris irgi atsiskleidė vėliau. Martynas irgi turi sočiai potencialo ir laiko pasiekti aukštus rezultatus. Jei jam užteks kantrybės ir motyvacijos, jis pasieks savo tikslus ir sporte.
Tačiau Martynas yra ir talentingas programuotojas, net nežinau, kuri aistra yra didesnė. Aš priimsiu jo pasirinkimą tokį, koks jis bus, bet skatinsiu jį siekti didelių tikslų ir sporte, nes lengvoji atletika ir programavimas tarsi papildo vienas kitą. Vien sportuoti ar vien programuoti jam būtų nuobodu, o sportas padeda geriau veikti smegenims – tad nauda derinti abu dalykus yra abipusė.
Norėtųsi, kad jis tobulėtų programavime, taip pat liktų maksimaliai susitelkęs ir sportui bent iki 24-erių metų.
– O ką matote apie jūsų dukros Gabrielės, kuri šoka į tolį ir bėga sprinto distancijas, sportines perspektyvas?
– Gabrielei dabar 14 metų. Žinoma, kaip savo vaiką ją labai myliu, bet ne todėl manau, kad ji yra neprastai talentinga mergaitė. Kaip ir Mykolo ar Martyno atveju, ir Gabrielės fizinė ir smegenų struktūra yra sudėta taip, kad jai netrūksta natūralios motyvacijos. Jai patinka varžytis, jai patinka stebėti savo progresą, net pats treniruočių procesas jai patinka. Ji kelia sau tikslus, nors ją kiek raminu ir skatinu džiaugtis nuosekliu progresu. Ji labai atsidavusi sportininkė, grįžusi po varžybų peržiūri ir analizuoja savo šuolius, serga už savo bendražyges. Ar ji būtinai bus šuolininkė, dar nežinau – ji greita ir šokli, bet visiškai neatmesčiau galimybės, kad ir ji kada nors pamėgins diską (šypsosi, red. past.). Bus matyti. Dabar svarbiausia mokytis neperdegti varžybose, siekti tikslų. Manau, kad Gabrielė irgi ateityje nudžiugins kažkokiais rezultatais.
– Tokia unikali sportinė šeima tikriausiai turi ir bendras sportavimo drauge tradicijas?
– Mes nesame iš tų šeimų, kur visi sėda ant dviračių ar išbėga į parką. Nemanau, kad tai būtinai lemtų sėkmingą sportinį kelią. Aš pati važiuoju ir į darbą dviračiu, mėgstu pabėgioti, vienu metu nuolat palaikydavau sportinę formą salėje, bet tokia mano gyvenimo dalis – vienaip ar kitaip rasti judėjimo formą.
Virgiui – taip pat. Jis baigė lengvaatlečio karjerą, bet su sportininkais nebegali šiaip sau žaisti – vis kaip nors siekia meistriškumo. Sportas natūraliai tapo visų mūsų rutinos sudedamoji dalis, kaip išsivalyti prieš miegą dantis, išgerti vakare arbatos, kaip gyventi aktyvų gyvenimą.
– O šeimoje kalbos tikriausiai dažnai sukasi apie sportą?
– Taip, tai neišvengiama.
– Ar visi Aleknos dar gyvena drauge, kai Mykolas grįžta į Lietuvą po studijų?
– Martynas dar gyvena drauge su mumis, Mykolas po studijų taip pat grįžta pas mus.
– Esate iš tų tėvų, kurie norėtų, kad vaikai liktų arti kuo ilgiau?
– Ne (juokiasi, – red. past.). Iš tiesų to nenoriu. Galvojau apie tėvystės ar motinystės etapą, kai vaikai suauga ir išvažiuoja. Galbūt dėl to, kad vaikams kelias klostosi sklandžiai, galbūt dėl to, kad jie yra labai savarankiški, jų užaugimas man atrodo labai natūralus procesas. Nėra dėl ko jaudintis.
Kai Mykolas grįžo namo po ilgos pertraukos, nėra tokio jausmo, kad grįžo sūnelis. Grįžo tikras vyras, kaip juokaudama sakau, grįžo giminaitis, nes jis iš tiesų išaugo. Sūnūs suaugo, jie nebėra vaikai. Ir aš pati jiems jau labiau ne mama, o draugė. Šiame etape tėvai tampa labiau mentoriais, gyvenimo palydovais, kurie pasidalina patirtimi.
– Koks yra brolių ir sesers santykis?
– Negaliu pasakyti, kad jie yra labai sulipę. Bet mūsų šeimoje tikrai daug partnerystės visais atvejais, nes visi esame savarankiški. Visi turi savo interesus, draugus, tikslus. Aišku, mus visus sieja šeimos tradicijos, įprastos šventės ir sportas. Tačiau kartu mes liekame labai savarankiški.
Mes pakankamai galime gyventi ir vienas be kito. O kita vertus, kai būname drauge, visada puikiai leidžiame laiką, turime daug temų pokalbiams, o kartais ir tiesiog tylaus buvimo šalia vienas kito.
