Tiesa, daugelis miestų turi stadionus, tačiau jie skaičiuoja jau keliasdešimtus metus ir nėra pačios geriausios būklės: takeliuose vietomis trūksta dangos, o bandymai užkloti duobes nauju dangos sluoksneliu daug naudos neatneša.
Mūsų šalyje daugelyje miestų sunku ruoštis rungtims, reikalaujančioms daug technikos, tokioms kaip ieties metimas, disko metimas, šuoliai į tolį ar šuoliai su kartimi, nes tam reikalingų erdvių tiesiog nėra.
Dideli pasiekimai mažame mieste
Šakiuose gyvena mergina, kurios talento ir užsispyrimo gali pavydėti ne vienas sportininkas. Tai Akvilė Andriukaitytė. Ji Europos jaunių lengvosios atletikos čempionato dalyvė bei savo amžiaus grupės Lietuvos čempionė 100 m ir 200 m bėgimo rungtyse.
Žiemomis dirbam krepšinio salėje, kurioje kiekvieną dieną būna apie 30 žmonių.
Žiemą jai tenka treniruotis mokyklos sporto salėje, o vasarą stadione, kuriame vietoje dangos yra smėlio takas. Vasaros sezono metu visai palanku ruoštis sprintui arba šuoliui į tolį.
„Žiemą būna labai sunku. Sunku išlaikyti vasarą pasiektą sportinę formą. Mokyklos salėje nėra nei 40 metrų, o ką kalbėti apie šuoliaduobę. Na, bet sąlygos tai ne pagrindinis dalykas į sėkmę“, – optimistiškai priduria A.Andriukaitytė.
Mergina yra gavusi pasiūlymų treniruotis kituose miestuose, tačiau neskuba jų priimti.
„Jeigu pradėčiau galvoti rimtai apie treniravimąsi kitame mieste, būtų sunku išsirinkti. Bet kol kas dar niekur neskubu, pati nežinau ar gyvenimą siesiu su sportu“, – teigia lengvaatletė.
Jaučiasi diskriminuojama
Paklausta, ar tokios treniravimosi sąlygos skatina siekti, kuo aukštesnių rezultatų, A.Andriukaitytė teigia, kad ir skatina, ir ne. Skatina, nes norisi parodyti, kad gali geriau nei kiti.
„Turiu dirbti daugiau, kad pasiekčiau geresnį rezultatą už tuos, kurie sportuoja geromis sąlygomis. Milžiniškas skirtumas treniruotis mokyklos salėje ir manieže. Aš neturiu galimybės treniruotis su startukais.“
A.Andriukaitytė sako, kad sportuodama pasisėmė daug patirties, suprato, kad viskas nėra taip lengva bei išmoko nugalėti save. Mergina atskleidė, kad kartais gailisi pasirinkus lengvąją atletiką, tačiau skaudžiausia yra tai, kad jos pastangos yra tinkamai neįvertinamos.
„Sukosi galvoje, jog galėjau viso šito nepradėti ir dabar jos kartais skrajoja mano galvoje. Ne kartą norėjau viską mesti. Jaučiu diskriminaciją. Manau nesąžininga, kai žmogus dirba ir į tai niekas iš aukščiau neatkreipia dėmesio. Gaila, bet nei į stovyklas nepasiūlo... Vienos ponios žodžiai: „reikia nusipelnyti.“
Stadionas primenantis pievą
Kitoje Lietuvos pusėje, Rokiškyje treniruojasi gana nemaža lengvosios atletikos komanda. Šis miestas gali pasigirti, kad turi miesto stadioną, tačiau ar treniruotis jame yra gerai ir pakankamai saugu – abejotina. Apie tai, kaip tenka treniruotis Rokiškyje gyvenantiems atletams pasakoja Einius Trumpa.
„Rokiškyje turime vieną vietą treniruotis žiemą ir dvi skirtas treniruotis vasarą. Žiemomis dirbam krepšinio salėje, kurioje kiekvieną dieną būna apie 30 žmonių. Vasaros sezono metu turim 100 m takelį šalia futbolo aikštės, todėl ten su startukais galima bėgioti iki 70 m ir šokinėti į tolį, tik sektoriuje nėra įrengta atsispyrimo lentelė.
Taip pat turim centrinį miesto stadioną, bet jame su startukais bėgioti nepatariama, nes kieta bituminė danga pareikalauja traumų. Vyresnieji sportininkai, kurie naudojasi tuo takeliu, kartais vadina jį sodu, nes žolės kiekis tarp bitumo plokščių gan didelis, o pačios žolės gana aukštos. Dėl plokščių nelygumų posūkiuose tenka stebėti kiekvieną žingsnį bėgant atkarpas.
Geras sąlygas treniruotis Rokiškyje turi nebent metikai, nes centriniame stadione yra įrengti rutulio, kūjo ir disko sektoriai, deja kitos rungtys tokios malonės negavo ir daugiau sektorių stadione nėra. Tačiau visa tai bando atpirkti treneris, kuris vasaros sezonu dirba didelėmis apimtimis per abu stadionus, taip siekdamas abipusės naudos ir metikams, ir bėgikams“, – pasakojo E.Trumpa.
