Lietuva laukia medalių Tokijo olimpinėse žaidynėse, o galimybių užlipti ant garbės pakylos – vis mažiau.
Olimpinėse žaidynėse ieties metimo finale dar pasirodys Liveta Jasiūnaitė, startuos du sportinio ėjimo atstovai, trys treko dviratininkės bei trys penkiakovininkai, bet tikimybė pirmą kartą per Nepriklausomos šalies istoriją likti be apdovanojimų auga, nes iki žaidynių uždarymo ceremonijos liko vos trys dienos.
15min laidoje „Lietuva Tokijuje“ ketvirtadienį apsilankęs Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis kalbėjo ne tik apie lengvaatlečių startus, bet ir apie bendrą padėtį šalies sporte.
„Pirmiausia, mūsų pasirinktos nacionalinės strateginės sporto šakos yra didelėje konkurencinėje aplinkoje: lengvoji atletika, plaukimas, dviračių sportas, irklavimas, krepšinis, – vardino E.Skrabulis. – Tuo metu mūsų broliai latviai bando skintis kelią olimpinėse sporto šakose, bet kiek naujesnėse ir labiau nišinėse: krepšinio varžybose „3 prieš 3“ yra kiek lengviau nei klasikiniame krepšinyje. Pliažo tinklinis irgi yra fantastiškas sportas, labai įdomus, bet parengti 2–3 žaidėjus yra paprasčiau, nei surinkti 10–12 žmonių komandą.“
Jis taip pat priminė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės prieš žaidynes ištartus žodžius.
Lygiai prieš mėnesį per interviu savo vadovaujamos organizacijos interneto svetainei ltok.lt ji kalbėjo apie mažiausią visų laikų delegaciją (tuo metu į žaidynes buvo patekę 37 sportininkai, galutinis Lietuvos olimpiečių skaičius – 42) vasaros olimpinėse žaidynėse nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir dabartinę padėtį pavadino „katastrofa“.
„Jei mūsų olimpinio komiteto vadovė nebetiki savo delegacija, pareiškusi, kad tai yra „katastrofa“, vadinasi, reikia ieškoti giliai, kodėl yra „katastrofa“, taip pat ar delegacija turi moralinį palaikymą, – svarstė E.Skrabulis. – Taip negali būti: į žaidynes pateko 41-as mūsų olimpietis (per žaidynes prisidėjo 42-oji, treko dviratininkė Olivija Baleišytė – red. past.), jei būtų pasisekę krepšininkams – būtų 53. Jei dar keli lengvaatlečiai, pora plaukikų ar boksininkų, būtų 57 sportininkai. Be to, tai būtų įprasta mūsų delegacija žaidynėse. Be to, ne skaitlingumas viską lemia.
Jei mes norime medalių, gal geriau pasirinkime nišines sporto šakas. Bet aš didžiuojuosi, kad yra nemažos lengvaatlečių ir plaukikų komandos. Taip, dar neiškovojome prizinių vietų, bet buvo šeštoji vieta (disko metiko Andriaus Gudžiaus), Liveta Jasiūnaitė dar varžysis finale. Edis Matusevičius galėjo patekti į finalą, jei ne COVID-19 prieš žaidynes.“
Prieš žaidynes D.Gudzinevičiūtė atsakomybę dėl negausių olimpiečių gretų vertė prieš kelerius metus vykdytai sporto reformai.
„Tai, kas įvyko, yra katastrofa, kurią LTOK prognozavo dar 2017-aisiais. Kas dėl to kaltas? 2018-aisiais įvykdyta nelogiška sporto reforma, kurios metu buvo sugriauta centralizuota sportininkų rengimo sistema, o iš Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) atimtos medicininio ir mokslinio aptarnavimo funkcijos, – ltok.lt sakė LTOK prezidentė. – Neslėpsiu, man pikta ir skaudu. Prieš ketverius metus garsiai kalbėjome apie tai, kad nelikus visiems prieinamo kokybiško medicininio aptarnavimo smarkiai mažės Lietuvos sportininkų skaičius olimpinėse žaidynėse. Sakėme, kad to rezultatai bus matyti jau Tokijo olimpinėse žaidynėse. Kartu su geriausiais šalies sportininkais, olimpiniais medalininkais, ilgametę patirtį sukaupusiais sporto medikais prašėme tiek pertvarką rengusio tuometinio Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus, tiek politikų neskubėti ir dar kartą apsvarstyti galimus reformos padarinius. Išgirsti nebuvome. Tik įdomu, ar tie, kurie įgyvendino šią sporto reformą, dabar už šiuos rezultatus prisiims atsakomybę.“
Tačiau E.Skrabulis nesutinka su D.Gudzinevičiūtės nuomone.
„Tai, ką sakė Daina, yra absoliutus melas ir demagogija. Lietuvos olimpinio sporto centro reorganizavimas neturi nieko bendra su rezultatais Tokijuje, – sakė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas. – Pavyzdžiui, krepšininkai – ką jie turi bendra su olimpiniu sporto centru? Jie net nežino, kur jis yra, kas tai per organizacija.
Tai yra melas. Negalima taip visiems meluoti.“
D.Gudzinevičiūtė dėstė, jog pakenkė sporto medikus sukrėtusi reforma. Prieš kelerius metus jie tapo laisvai samdomi federacijų.
„Kol veikė LOSC, čia buvo įdarbinta per ilgus metus formuota sporto medikų komanda. Kadangi vienam aprėpti visas sporto šakas sunku, dirbant komandoje medikai galėjo pasiskirstyti užduotimis ir specializuotis tam tikroje srityje, pavyzdžiui, daugiau dirbti su irkluotojais ar lengvaatlečiais. Buvo rūpinamasi jų kvalifikacijos kėlimu, naujausia įranga ir pan. Visos šios paslaugos buvo laisvai prieinamos visiems elitiniams sportininkams. Iš LOSC atėmus šias funkcijas federacijos yra priverstos savarankiškai samdyti šiuos specialistus, kurių didelė dalis tapo sunkiai įperkami. Ypač mažoms federacijoms“, – sakė LTOK vadovė.
E.Skrabulis pripažino, kad sporto medikų centras buvo naudingas, bet pridūrė, jog D.Gudzinevičiūtė pasakė ne viską.
„Tai, kad nebeliko centralizuoto medicinos ir mokslo sporto centro, mano nuomone, yra didelė sporto problema. Tačiau sakant A, reikia pasakyti ir B. Buvęs sporto departamento vadovas tris kartus olimpinio komiteto vadovams siūlė perimti egzistuojantį sporto medicinos centrą su pastatais, su licencijomis ir specialistais ir bandyti tęsti veiklą, tobulinti, finansuoti. Tačiau buvo pasakyta „ne“, „ne“ ir „ne“, – kalbėjo E.Skrabulis apie LTOK vadovės išsakytas mintis. – Tad tai yra melas, melas ir melas. Aš pripažįstu, kad turime problemų su sporto mokslu ir medicina. Mes, didesnės federacijos, turime daugiau finansinių ir žmogiškųjų resursų. Taip pat turime iššūkių, kaip patenkinti mūsų bent jau geriausiųjų aprūpinimą medicina. Mes dešimtmečiais atsiliekame nuo Europos lyderių, tokių kaip norvegai, švedai, šveicarai, britai, prancūzai ar vokiečiai. Mums augti ir augti. Problema yra ir čia, ir treneriuose.“
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vadovas išsakė savo nuomonę, kaip padėtis galėtų gerėti.
„Pagrindinis akcentas turėtų būti sporto federacijų stiprinimas. Kad būtų garantuoti finansiniai resursai, kad būtų žmogiški ištekliai. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kiek lengvojoje atletikoje yra atskirų rungčių. Mums trūksta resursų. Trūksta bazių, nors tai ir nieko nauja. Ypač reikia žiemos sporto bazių, maniežų. Vilniaus maniežas visą žiemą buvo uždarytas, sportininkai turėjo glaustis salėse, į užsienį išvykti treniruotis galėjo tik geriausieji. Ir ši problema jau 40 metų, dabar maniežas šiek tiek rekonstruotas. Man gėda prieš savo bendruomenę, bet nieko negalime patys pastatyti. O konkurentai nelaukia, – laidoje „Lietuva Tokijuje“ kalbėjo E.Skrabulis. – Nesakau, kad mūsų valstybė neskiria sportui lėšų. Jų yra skiriama daug, tačiau reikia jas kooperuoti, optimizuoti ir neskaldyti. Negalime laikyti vienų „blogiečiais“ ir sakyti, kad jos nemoka dirbti. Negali būti Lietuvos sporto visuomenėje vieno olimpinio komiteto nuomonė. Tai – visuomeninė organizacija, kuri lemia sporto strategiją, sporto įstatymus. Ji pažeidžia daug nuostatų, užsiima lobizmu, užsiima ne jai skirtais dalykais. Neklauso didžiųjų federacijų.
Mes žinome, kad reikia valdyti savo ūkį, reguliariai planuoti savo ateitį ir laikytis pažadų, o prašančių yra labai daug. Norime ne tik valdyti viršų, reikia rūpintis piramide, jaunimo sistema ir pasitikėti. Jei sporte nedirbsi, tikrai nieko nebus.
Reikia dirbti ir išlaukti. Mus ilgai kalė prie kryžiaus, kad nėra medalių, bet jų atsirado: atsirado Airinės Palšytės ir Andriaus Gudžiaus medaliai, Livetos Jasiūnaitės medalis, Raivydas Stanys, Lina Grinčikaitė irgi juos iškovojo. Mes daug investavome į sportininkus, kurie patys yra labai talentingi ir labai atsidavę.“
Lietuvos sporto visuomenėje jau seniai jaučiamas susiskaldymas.
Prieš kelerius metus susikūrė olimpinių sporto šakų asociacija, kuri tapo tarsi opozicija LTOK, o praėjusiais metais per LTOK prezidento rinkimus palaikė plaukimo atstovą Emilį Vaitkaitį.
Anksčiau LTOK ilgai kariavo su Lietuvos sporto departamento vadovais, kurių funkcijų didžiąją dalį perėmė Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
„Manau, kad ministerija turėtų kalbėtis su svarbiausiomis federacijomis, nesvarbu, kas tai būtų – ar ministrė Jurgita Šiugždinienė, ar viceministras (Linas Obcarskas), reikėtų daugiau įsiklausyti į Seimo jaunimo ir sporto komisiją, kuriai vadovauja Virgilijus Alekna, – siūlė E.Skrabulis. – Negali kalbėtis šimtas žmonių vienu metu. Reikia išsigryninti. Nesakau, kad reikia pamiršti mažesnius, bet reikia, kad sporto politiką formuotų žmonės, turintys kompetencijų, pilietiškumo. Reikia ginčytis prie stalo ir nepykti. Dabar pasakykite mano pavardę olimpiniam komitetui – tai tas pats, kas parodyti buliui raudoną skudurą. Taip neturėtų būti.“
Niūri gydytojo prognozė
Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas šią savaitę interviu delfi.lt žurnalistui Aurimui Kuckailiui pareiškė, kad mūsų šalies sporto ateitis yra dar niūresnė.
„Greitai veikiausiai džiaugsimės, jei turėsime 10 žmonių olimpinėse žaidynėse, o 20-a vieta jau bus laimėjimas“, – sakė ilgametis sporto gydytojas.
E.Skrabuliui tokia prognozė atrodo per tamsi.
„Jei krepšininkai į septynias olimpines žaidynes pateko, o dabar nepateko, jei slovėnai septynis sykius nepateko, o dabar pateko – ar tai reškia, kad mūsų krepšinis yra prastoje padėtyje? Tai – sportas. Paryžiuje (ten vyks kitos olimpinės žaidynės 2024 metais) taip tikrai nebus, – teigė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas. – Jei taip pesimistiškai kalbama, vadinasi, kažkas paslėpta. Tai reikštų, kad viskas, kas yra dabar, yra labai blogai, kad viską reikėtų keisti. Tačiau ką keisti? Nereikia visko keisti. Nereikia keisti dirbančių žmonių, nereikia keisti sportininkų, kurie siekia patekti į Paryžiaus olimpines žaidynes.“
