2008-ųjų rugpjūtį mokytis ir treniruotis į JAV išvykęs 22-ejų daugiakovininkas Mantas Šilkauskas tokio savo sprendimo nesigaili. Sportininkas džiaugiasi geresnėmis treniruočių sąlygomis ir sėkmingai pasibaigusiais metais: praėjusių metų gruodžio mėnesį JAV vykusiose penkiakovės varžybose lengvaatletis pagerino 60 m barjerinio bėgimo Lietuvos rekordą. M.Šilkauskas distanciją nubėgo per 7,80 sekundės ir 0,05 sekundės pagerino jam nuo 2008-ųjų sausio 26-osios priklausiusį rekordą.
Daugiakovininkas studijuoja ir sportuoja Kanzaso universitete kartu su sprinteriu Martynu Jurgilu. Lietuvius treniruoja Cliffas Rovelto, anksčiau dirbęs su olimpine vicečempione Austra Skujyte bei Dariumi Draudvila.
„Su treneriu Cliffu Rovelto pradėjau kalbėtis dar 2005-aisiais. Į Ameriką turėjau išvažiuoti vos baigęs 12 klasių. Nepavyko. Įstojęs į Kūno kultūros ir sporto akademiją pasimokiau metus, o po to su drauge pasitaręs nusprendžiau, kad vis dėlto verta pabandyti laimę už Atlanto“, – sako M.Šilkauskas.
– JAV gyveni jau daugiau nei dvejus metus, ar sunku buvo prisitaikyti?
– Pirmą pusmetį buvo nelengva. Vienas papuoliau tarp amerikonų, anglų kalbą taip pat nebuvo ideali, todėl pusę metų svarsčiau, ar vertėjo važiuoti. Bet vėliau apsipratau ir dabar viskas geriau. Tikrai nesigailiu, kad išvažiavau. Mokslai sekasi gerai, treniruočių sąlygos puikios, sporto atžvilgiu man ten nieko netrūksta. Viskuo esu labai patenkintas: žmonėmis, treneriu, jokių nusiskundimų neturiu.
– Gali palyginti treniruočių sąlygas Lietuvoje ir JAV?
– Dabar tikrai galiu. Man yra sudarytas treniruočių planas, kurį turiu įvykdyti. Grįžęs į Lietuvą beveik pusės to plano negaliu įgyvendinti dėl per didelio žmonių skaičiaus manieže, inventoriaus trūkumo, o kartais, jei noriu kokią rimtesnę sprinto treniruotę pasidaryti, trukdo ir šaltas maniežas. Ten turiu daug geresnes sąlygas, nei turėčiau čia. Nenoriu labai nuvertinti Lietuvos, žiemą grįžus čia pasitreniruoti man didelių trūkumų nėra, o vasarai čia yra labai geras stadionas, gal trūksta inventoriaus šiek tiek, kitų smulkmenų, bet juk ir be jų galima apsieiti.
– Negi Amerika yra svajonių kraštas, kuriame nieko netrūksta?
– Man labiausiai trūksta draugės sprinterės Sonatos Tamošaitytės, jau penkerius metus draugaujame. Sporto atžvilgiu viskas ten yra puiku. Finansiškai visada galėtų būti geriau. Išvykęs į JAV nebegaunu jokios paramos iš Lietuvos lengvosios atletikos federacijos. Bet yra kaip yra, federacijos nespaudžiu. Kai nusipelnysiu paramos, tada ir gausiu. Žinau, kad dar nesu tokio lygio sportininkas, kad jie man mokėtų atlyginimą ar panašiai. Suprantu, kad visiems yra sunku, o ten aš turiu viską. Aišku, atsistatymo priemonių amerikonai neduoda, bet kas susiję su natūraliomis atsistatymo priemonėmis: masažais, ledo voniomis, tai viskas ten yra.
– O kokie dabar Tavo santykiai su federacija?
– Viskas labai gerai. Stengiuosi nesipykti, noriu palaikyti gerus santykius, kad mane pakviestų į rinktinę, kad patys norėtų su manimi bendrauti. Labai geranoriškai bendrauju ir neturiu jokių problemų.
– Kaip vertini kalbas, kad į JAV išvykę sportininkai „dingsta“, dalyvauja tik studentų lygio varžybose, o kadangi sezonas ten prasideda iškarto po Naujųjų, tai vasarą būna pavargę ir negali atstovauti Lietuvai?
– Manau, šią vasarą įrodžiau, kad „amerikiečiai“ tikrai nedingsta. Grįžau ir vasarą barjerinių bėgimų rungtyje pasiekiau geriausią Lietuvos sezono rezultatą, pagerinau asmeninį rekordą, žiemą Lietuvos rekordą pasiekiau. Tos pačios Austros Skujytės olimpinis sidabras Amerikoje uždirbtas. Aišku, yra sportininkų, kurie išvažiuoja, sustoja ir jų nebesimato, bet apie save galiu drąsiai teigti – aš niekur nedingęs!
– Studijuoji kineziologiją, baigęs būsi lengvosios atletikos treneriu?
– Nežinau dar, kuo būsiu, bet treneriu dirbti neplanuoju. Prastas pragyvenimo lygis dirbant treneriu, o man jau norisi pradėti normalų gyvenimą gyventi. Rimčiau sportuosiu, kol mokysiuosi, o paskui žiūrėsiu pagal situaciją, viskas priklausys nuo rezultatų: jei jie bus labai geri – sportuosiu toliau, jei ne – gal pertraukėlę padarysiu. Nesu labai stipriai į sportą įsikibęs. Jei rezultatai tenkins mane ir trenerį, jei bus galima sportuoti ne Lietuvos, o pasauliniu lygiu, tai, aišku, norėčiau sportuoti, bet jei sustosiu ir nejudėsiu į priekį – tikrai nesikankinsiu.
– Baigęs studijas grįši į Lietuvą ar planuoji likti JAV?
– Jei atvirai, turbūt pabūsiu ten. Bent jau pirmą savo darbelį norėčiau susirasti Amerikoje. Noriu, kad pavyktų suderinti sportą ir darbą ir, kad pinigėlių pakankamai turėčiau, todėl tikriausiai pasiliksiu ten.
