„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Metais ilgiau olimpinių žaidynių lauksianti Diana Zagainova: „Galiu dar labiau sustiprėti“

Praėjusiais metais lengvaatletė Diana Zagainova viesulu įsiveržė į planetos trišuolininkių elitą – triumfavo Europos iki 23 metų čempionate bei pasiekė Lietuvos rekordą, viršijusį net ir olimpinį normatyvą. Tačiau po auksinės vasaros laukė kur kas didesni išbandymai.
Diana Zagainova
Diana Zagainova / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Žiemos sezoną rytoj 23-ąjį gimtadienį minėsianti vilnietė praleido dėl traumos, išsvajotas debiutas olimpinėse žaidynėse šią vasarą neįvyks, o į naujas pergales ją lydi viena garsiausių Lietuvos trenerių.

D.Zagainovos interviu – apie permainas ir iššūkius, Živilės Vaiciukevičiūtės sprendimą bei unikalų kontraktą.

– Kalbame praėjus beveik metams po pasiekto Lietuvos rekordo ir įvykdyto olimpinio normatyvo. Po jo dar sekė auksas Europos iki 23 metų čempionate. Kaip pasikeitė gyvenimas po tos vasaros, kada įšokote į Lietuvos sportininkų elitą?, – lengvoji.lt paklausė D.Zagainovos.

– Pasikeitė tai, kad sulaukiau daugiau dėmesio. Kada buvau jaunimo grupėje, taip pat dėmesio sulaukdavau, bet dabar tai yra kitame lygyje. Atsirado įvairių projektų, filmavimų, pokalbių su žurnalistais, renginių. Tai tapo darbo dalimi, užima daugiau laiko nei užimdavo anksčiau, bet dabar visą savo laiką skiriu sportui, nebėra pašalinių veiklų.

– Laimėjus auksą, pasiekus rekordą atsiranda euforija bei motyvacijos pliūpsnis, kad darbas atsipirko. Bet tai turbūt kažkuriuo metu ir nuslinko. Ar taip įvyko? Kada grįžote į realybę, jog vėl reikia viską pradėti iš naujo?

– Labai greitai grįžau į realybę. Esu sakiusi, kad man kaip tik reikia išmokti labiau džiaugtis. Atsimenu, kad pasiekus rekordą po dienos ar dviejų manęs vėl laukė treniruotė. Supratau, kad su visais tais rezultatais ir titulais dirbti reikia dar daugiau (šypsosi – lengvoji.lt). Kuo daugiau pasieki, tuo daugiau reikia dirbti, nes buvę darbai, buvusios treniruotės, nebeatneša dar didesnių rezultatų.

Ta euforija laimėjus Europos iki 23 metų čempionatą tęsėsi trumpai. Atsimenu, kad buvo labai sunku dalyvauti Lietuvos čempionate, nes buvo bendras nuovargis ir reikėjo „ištraukti“ varžybas. Po to čempionato išvažiavau į stovyklą, kur ariau tris savaites, vėliau sekė sekanti stovykla ir nebuvo laiko tai euforijai. O po sezono, kai turėjau dvi savaites atostogų, buvau užsienyje, tiesiog ilsėjausi. Buvau „žiauriai“ pavargusi.

– Pasaulio čempionatas Dohoje nebuvo itin sėkmingas. Tada džiaugėtės pagaliau baigusi labai ilgą sezoną, atėjo palengvėjimas, kad laukia pelnytas poilsis. O dabar yra kažkokia nuoskauda, kad ten nepavyko realizuoti savęs ir kad tas pasaulio čempionatas galėjo baigtis kitaip?

– Nuoskaudos nėra. Esu optimistė, bet visada stengiuosi realiai vertinti situaciją. Visada norisi geriau, bet galbūt tai ir buvo tas rezultatas, kurį tądien daugiausiai galėjau padaryti. Visi ateiname ir darome maksimumą, nesakome, ai, šiandien pasistengsiu truputį, 80 procentų (juokiasi – lengvoji.lt). Yra pašaliniai veiksniai, kurie daro įtaką rezultatui, bet atėjau ir dariau, ką galėjau. Turėjau padaryti išvadas ir dirbti toliau.

– Prieš žiemos sezoną tapote pirma Baltijos šalių atstove, kurią remia „Puma“. Kaip manote, ar tai yra praėjusios vasaros rezultatas? Ar rekordas atvėrė daugiau durų bei jaučiatės profesionalia sportininke, uždirbančia iš sporto?

– Ir praėjusiais metais save visą skirdavau sportui, bet šiemet tai visiškai tapo mano darbu. Tam, kad pasirašiau kontraktą su „Puma“, be abejo, įtakos darė vasaros sezonas – geri rezultatai atveria galimybes. Tapau visiškai profesionalia sportininke, man federacija ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas suteikia visas galimybes ruoštis olimpinėms žaidynėms. Turiu treniruočių stovyklas, kiek įmanoma – atsistatymo priemones. Karantinas stipriai sujaukė planus, buvo praleista ne viena stovykla, bet išgyvenome sunkiausią laikotarpį, o vasarą galima pasiruošti ir Lietuvoje.

– O fanų dėmesys – ar jis atsirado?

– Fanų dėmesys buvo ir prieš tai. Žinoma, tai, kad įvykdžiau olimpinį normatyvą, žmonėms daro didesnį įspūdį, labiau kažką reiškia. Dažniausiai kažkam pasidomėjus, kuo užsiimu ir atsakius, kad esu sportininkė, visi paklausia, ar dalyvavau olimpinėse žaidynėse. Galbūt tai vienintelės varžybos, kurias žino (šypsosi – lengvoji.lt). Buvo, kad per atostogas JAV zoologijos sodo darbuotojas, sužinojęs, kad esu sportininkė turinti olimpinį normatyvą, fotografavosi. Atrodo, tik normatyvas, nesu olimpinė čempionė, bet jiems tai buvo „vau“. Fanų dėmesys yra, man jis netrukdo, stengiuosi skirti tam laiko. Šiemet pradėjau gauti daug kortelių iš užsienio fanų, kur jie prašo manęs parašyti autografą. Užsienyje tai populiaru, o man tai tapo naujove po Europos iki 23 metų čempionato.

– Kalbant apie žiemos sezoną, vilčių buvo daug, bet viskas baigėsi po pirmų varžybų – patyrėte traumą. Kokios mintys buvo tada? Nebuvo baimės, kad galite nespėti pasiruošti Tokijo žaidynėms?

– Gavosi taip, kad ruošiausi ir buvau tikrai geroje formoje. O dažniausiai taip ir atsitinka, kad esi gerai uždirbęs, visi rodikliai labai geri, išlenda traumos. Įvyko pakankamai rimta trauma, plyšo dvigalvis raumuo dviejose vietose. Tuo metu olimpinės žaidynės dar nebuvo nukeltos. Vienas gydytojas man pasakė, kad kas galėjo įvykti, man įvyko tinkamiausiu laiku. Įvyko tada, kai tik prasidėjo sezonas. Visi sportininkai toliau tęsė sezoną, o aš atlikau reabilitaciją. Jie pasibaigus poilsiui po sezono turėjo pradėti pasiruošimą vasarai, o aš turėčiau būti atsigavusi ir taip pat lygiagrečiai pradėti pasiruošimą.

Visas žiemos sezonas nuplaukė, traumą patyriau pirmose varžybose, dalyvaudama už Valensijos klubą. Iškart grįžau į Lietuvą ir pradėjau gydymą. Tai buvo pirma rimta mano trauma. Bet visi žmonės sureagavo labai greitai, tiek gydytojai, tiek federacija. Traumą patyriau vasario 1 dieną, o vasario 7 dieną jau dariau pirmą treniruotę. Šlubavau, bet reabilitologas, mūsų rinktinės kineziterapeutas, sudarė programą. Už keturių savaičių pradėjau lakstyti stadione ir kovo mėnesį jau buvau atsigavusi, galėjau pradėti pasiruošimą vasarai. Viskas išėjo gerai ir minties, kad nespėsiu pasiruošti olimpinėms žaidynėms, nebuvo.

– O apskritai tarp sportininkų yra tokia baimė, kad olimpinio sezono metu nieko nenutiktų, galbūt atsiribojama nuo tam tikrų rizikingų veiklų?

– Aš stengiuosi apie tai negalvoti. Jei to bijai, tai ir prisišauki. Bet ir verstis per galvą nereikia, reikia kiek įmanoma saugotis. Mano atveju, taip ir įvyko, kartais geriau padaryti mažiau nei per daug. Ši trauma buvo gera pamoka, kad reikia stebėti savo savijautą. Krūviai yra dideli, traumos yra natūralus dalykas. Reikia prisisaugoti, bet neturi būti paranojos, kad negaliu nieko daryti, dirbti, nes tos formos tada nepasieksi.

– Esate viena iš keturių Lietuvos lengvaatlečių, kuriems pavyko įvykdyti Tokijo olimpinių žaidynių normatyvus. Tarsi turėtų būti gaila, šiemet turėjote debiutuoti žaidynėse. Tačiau iš kitos pusės yra šansas sustiprėti, daugiau laiko dar labiau patobulėti. Kokios buvo emocijos, kai buvo nukeltos žaidynės?

– Net kai buvau patyrusi traumą, neturėjau tokio noro, kad olimpinės žaidynės būtų perkeltos. Tikrai žinojau, kad spėsiu pasiruošti – olimpiada tik liepos mėnesį, o pradėjus treniruotes kovą, pasiruošti spėsi. Bet kai įvyko situacija su karantinu ir žaidynių perkėlimu, ją priėmiau. Pamačiau tame pliusus, tą priėmiau ir galvoju, kad viskas bus gal dar ir geriau. Galiu išnaudoti tą laiką tam tikroms smulkmenoms, išbandyti kažką naujo, kažką pakeisti, patobulinti. Dėl to situaciją priėmiau, bet buvo šiek tiek liūdna dėl viso sezono.

– Buvote dvi merginos, turinčios olimpinius normatyvus – jūs ir Živilė Vaiciukevičiūtė. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kuri priverstų baigti sportinę karjerą likus metams iki olimpinių žaidynių?

– Neturiu teisės teisti. Vienintelis dalykas, ką galiu, tai pasakyti savo nuomonę. Niekas nenutinka šiaip sau, niekada sportininkas tik dėl to, kad šovė tokia mintis, karjeros nebaigs. Olimpinės žaidynės sportininkams yra viso gyvenimo tikslas, žmonės to siekia ir po 20 metų. Tikrai žinau, kad žmogui priėmusiam tokį sprendimą, jis (sprendimas) buvo tikrai labai svarbus. Galime tik priimti, o tai tik sportininko reikalas, ar jis juo nori dalintis, ar ne. Fanai kartais galvoja, kad nuviliame, bet tokie dalykai neįvyksta šiaip sau. Tokia mintis ateina ne per mėnesį ir ne per du.

– Baigėsi karantinas, toliau vyksta pasiruošimas vėlyvam sezonui. Sportinė forma turbūt dabar labiau atitinka ne tą, kuri būna birželį, bet balandį. Dėl sveikatos priežasčių kuriam laikui drauge dirbti nebegali treneris Kęstutis Šapka, tad turite naują trenerę – Tatjaną Krasauskienę. Kodėl nusprendėte dirbti su šia specialiste?

– Kurį laiką teko dirbti be trenerio, tad kelias savaites dirbau viena. Labai save nustebinau, kad dirbdama viena pasiekiau labai gerus rezultatus, pati save motyvuodavau. Džiaugiuosi, kad federacija pasiūlė pagalbą, pasidomėjo, kaip sekasi, gal man reikia pagalbos. Šiuo metu Vilniuje nematau nė vieno kito trenerio, su kuriuo tiek aš norėčiau dirbti, tiek jis man galėtų pagelbėti kaip treneris, išskyrus Tatjaną Krasauskienę. Tokį patį pasiūlymą gavau iš federacijos, dėl to ir buvo toks pasirinkimas.

Kai pasieki tam tikrą lygį, išmoksti dirbti su daug kuo. Ji yra labai aukšto meistriškumo trenerė, dalyvavusi daug čempionatų, olimpiadų, turi didelę patirtį. Sutapo mūsų energija, drauge dirbame antrą savaitę ir esu labai patenkinta. Dirbu pagal tuos plačius treniruočių planus, kaip ir anksčiau, bet gaunu labai daug pagalbos iš jos. Trenerė su manimi būna visose treniruotėse, padeda ir palaiko.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs