„Kauno maratono klubo“ sportininkė neslepia, kad apie šį startą galvojo jau keletą metų ir tikisi, kad rezultatą dar ne kartą ateityje pavyks pagerinti. Į Lietuvą grįžusią sportininkę kalbinome apie pirmo starto jaudulį ir ateities planus.
– 10-oji vieta Frankfurte, 8-as rezultatas Lietuvos moterų maratono istorijoje ir pasiektas tikslas tilpti į 2 valandas ir 35 minutes. Puikus debiutas. Ar tikėjotės tokio pasiekimo?
– Tilpti į 2 valandas ir 35 minutes tikrai tikėjausi – toks buvo keltas tikslas nuo pat pradžių. Treneris ir dar geresnio rezultato tikėjosi. Tiesiog turėjome planą, sunkiai ir ilgai dirbome ir aš jį įgyvendinau. Pats rezultatas tikrai nuteikia labai optimistiškai ir džiugina. Tikiuosi, kad tai nėra tik naujoko sėkmė ir kitais startais pavyks rezultatą dar pagerinti ir pasiekti aukštesnius rezultatus, atsivers kelias į svarbias varžybas.
– Lietuvoje kartu su sese nuolat dominuojate 10 kilometrų ar pusės maratono distancijose. Kada nusprendėte įveikti ir visną maratono distanciją?
– Bėgti ir save išbandyti maratono distancijoje norėjau jau keletą metų, tiesiog pritrūko laiko tam pasiruošti. Kaune, Lietuvos sporto universitete, studijuoju doktorantūrą. Keletą metų buvo gana sudėtinga suderinti pasiruošimą ilgesnei distancijai su mokslais. Šiemet padėtis kiek pasikeitė, galėjau skirti daugiau laiko treniruotėms, tad ir nusprendžiau daugiau nebelaukti ir ruoštis.
Visgi norint ne tik įveikti, bet ir pasiekti gerą rezultatą, reikia padirbėti stovykloje, treniruotis į šoną atidėjus visus kasdienius rūpesčius. Prieš šį startą kartu su sese sportavome stovykloje Lenkijoje.
– O ar iki varžybų teko kada įveikti simbolinį 42 km 195 m atstumą?
– Neteko. Arčiausiai šio atstumo buvo per treniruotes įveikti 40 kilometrų. Tiesiog per treniruotes norėjosi pažiūrėti, kaip reaguos organizmas į tokį bėgimą, kaip pavyks išsilaikyti ant kojų. Visgi kūnui toks atstumas dar nėra pažįstamas. Žinoma, treniruotėse bėgau kur kas lėčiau ir atsargiau.
Nežinau kodėl, bet man labai patiko bėgti tiek šią ilgąją treniruotę, tiek ir pačiose varžybose. Tiesiog bėgti tokį didelį atstumą yra labai įdomu. Tai tarsi didelis iššūkis, kurį tikiesi įveikti ir galiausiai įveiki. Po jo jaučiausi labai stipri tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Maratoną bėgti man buvo smagiau nei 10 kilometrų atstumą.
– Kodėl debiutui pasirinkote būtent startą Frankfurte?
Nežinau kodėl, bet man labai patiko bėgti tiek šią ilgąją treniruotę, tiek ir pačiose varžybose. Tiesiog bėgti tokį didelį atstumą yra labai įdomu.
– Nemėgstu bėgti per karščius, tad natūraliai rinkausi bėgimą rudenį. Kiek pasitariau su „Kauno maratono klubo“ kolegomis Rasa Drazdauskaite ir Remigijumi Kančiu bei kitais bėgikais ir treneriu, visi patarė rinktis debiutą šioje trasoje. Čia dauguma Lietuvos bėgikų pasiekė savo asmeninius rekordus.
Šiame mieste Česlovas Kundrotas pasiekė ir Lietuvos vyrų maratono rekordą. Tad psichologiškai buvo lengviau bėgti trasa, kurią įveikė ne vienas Lietuvis. Po varžybų galiu pasakyti, kad pasirinkimas pasiteisino.
– Kas jus atlydėjo į šias varžybas, ar turėjote palaikymo komandą?
– Kartu su manimi vyko vyras ir treneris. Jie pasirūpino, kad man nereikėtų galvoti nei apie apsigyvenimą, keliones ir kitus klausimus, galėjau sutelkti visas mintis į bėgimą.
Reikia paminėti, kad ir organizatoriai labai padėjo. Buvome priimti į lyderių komandą, tad jie mus pasitiko oro uoste, pasirūpino visais patogumais. Gaila, kad sesuo negalėjo atvykti ir palaikyti vietoje. Trūko jos. Tiesa sakant, tikiuosi, kad jau kitais metais prie maratono distancijos starto galėsime stoti abi.
– Kaip sekėsi susitvarkyti su pirmojo starto jauduliu?
– Sunkiai. Naktį prieš startą buvo sunku miegoti. Nors ir puikiai supratau, raminau save, kad viskas jau padaryta. Pasiruošimas praėjo sklandžiai, išvengiau traumų, gerai padirbėjome stovykloje ir liko tik įveikti tuos 42 kilometrus ir 195 metrus, bet tikrai buvo baisu. Varžybų dieną ir rankos drebėjo iš jaudulio ir nerimo. Visgi nesinorėjo nuvilti visų manę palaikančių: trenerio, organizatorių, Lietuvoje likusių ir pasirodymą stebėjusių klubiečių, draugų ir pažįstamų. Bet galiausiai pavyko susiimti. Visgi žinojau, kad viskas turi būti gerai, gerai ir buvo.
– Ir kaip sekėsi po starto šūvio?
Buvome priimti į lyderių komandą, tad jie mus pasitiko oro uoste, pasirūpino visais patogumais.
– Pradžioje kiek sunkiai pavyko pajausti savo bėgimo tempą. Vėliau nemaloniai nustebino ir iš keleto vandens punktų dingęs mano gėrimas. Nežinau kam, bet kažkam jo matyt labiau reikėjo. Tai šiek tiek suerzindavo, bet nebuvo kur dingti ir bėgdavau toliau. Nepaisant to, pirmus 30 kilometrų bėgau labai ramiai ir jaučiausi gerai. Bet lyg specialiai, prabėgus 30 kilometrą pradėjo spausti šoną.
Tik po 5 kilometrų pavyko išsikvėpuoti ir pirmąjį maratoną užbaigti sėkmingai ir su šypsena veide. Nežinau, čia naujoko sėkmė ar geras pasiruošimas, bet pavyko išvengti ir mistiškojo „35 kilometro“ prakeiksmo, už kurio daugumai bėgikų pasidaro itin sunku bėgti ir prasideda nuolatinė kova su savimi.
– Debiutas atliktas, maratonas įveiktas. Kokie planai ateičiai?
– Artimiausi – pailsėti, vykti atostogų ir toliau ramiai treniruotis. Ilgalaikiai – tikiuosi sudalyvauti Tokijo olimpiadoje. Tačiau iki to dar daug laiko ir reikia pasiekti daug tarpinių stotelių. Smagu būtų įgyti patirties ir bėgant pasaulio čempionate Londone. Bet čia taip pat bus atranka kaip ir į olimpiadą. Šiuo metu iš Lietuvių moterų esu 3 vietoje ir patenku tarp 3 laimingųjų, keliaujančių ginti Lietuvos vardą, bet laiko yra, o konkurencija tarp maratono bėgikių itin didelė.
Vien „Kauno maratono klubui“ priklauso olimpietės Rasa Drazdauskaitė, Vaida Žūsinaitė, Remalda Kergytė. Taip pat labai greitai bėganti Monika Juodeškaitė. Visos jos gali pretenduoti į dalyvavimą pasaulio čempionate. Tad sunku dar planuoti ar prognozuoti kaip čia bus. Dabar reikia pasidžiaugti rezultatu ir gerai pailsėti.
