Sportininkas visą gyvenimą aktyviai sportavo, todėl ir patyręs stuburo traumą nenuleido rankų ir neatsisakė atleto karjeros bei trenerio darbo. „Gyveni tik vieną kartą, ir jeigu kažką įmanoma daryti, būtinai tokia proga reikia pasinaudoti“, – teigia J. Spudis.
– Kaip atsiradote neįgaliųjų sporte?
– Prieš ateidamas į neįgaliųjų sportą, sportavau, galima sakyti, labai rimtai: buvau profesionalus Lietuvos rinktinės narys, daugiakovininkas, dirbau lengvosios atletikos treneriu. Bet visa tai baigėsi jau prieš 10 metų.. Taip gyvenimas susiklostė, kad patyriau traumą. Po to važiavau į komisiją, kuri sprendžia, ar atitinki neįgaliųjų sportui keliamus reikalavimus. Neįgaliųjų sporte yra labai daug grupių, kurios skirstomos pagal tam tikras traumas, jų sudėtingumą. Aš atitikau reikalavimus, gavau atitinkamą fizinės negalės klasę ir man buvo suteikta teisė dalyvauti neįgaliųjų sporto varžybose.Tad neįgaliųjų sporte aš dar esu naujokas: dar nėra nei metų, kai pradėjau šį savo gyvenimo tarpsnį. Tačiau turiu labai didelį pliusą, kad prieš tai aktyviai sportavau, mėčiau ietį ir žinau, kaip ką reikia daryti, kokią techniką naudoti. Žinoma, dabar sudėtingiau tą ietį nusviesti, nes negaliu sportuoti visa jėga. Bet, kaip ir minėjau, techniką esu įvaldęs anksčiau.
– Kokią traumą patyrėte?
– Stuburo traumą. To pasekmė – kairės kojos paralyžius. Tiesiog pėda yra blokuojama stuburo ir žemiau kelio mano koja nefunkcionuoja taip, kaip turėtų funkcionuoti. Kaip jau minėjau, kai atėjau į neįgaliųjų sportą, komisija man suteikė atitinkamą fizinės negalės klasę. Taigi mano klasei yra priskiriami žmonės, turintys žemiau kelių traumuotas kojas. Šioje grupėje yra ne tik sportininkai tokie, kaip aš, su traumuotomis kojomis, bet ir tie, kurie neturi kojos, pėdos. Kai dalyvavau Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, tai mano grupėje ir varžėsi sportininkai su kojų protezais. Šiais laikais tie protezai labai modernūs – tie sportininkai net geriau už mane vaikšto.
– Kaip ryžotės vėl sugrįžti į sportą?
– Traumą patyriau prieš trejus metus. Tiesą pasakius, dvejus metus negalėjau nė pagalvoti apie kažkokį judesį ar dar kažką, o tuo labiau – apie sportą. Tačiau po reabilitacijų po truputį vėl pradėjau sportuoti. Todėl ir trenerio darbo neapleidau – tebedirbu lengvosios atletikos manieže. Dirbdamas treneriu, parodydamas vaikams vienokį ar kitokį judesį, supratau, kad man tai nebėra sunku, net nebe taip skauda. Be to, manieže mane ir pastebėjo dabartinis mano treneris Deimantas Jusys. Tik jo prikalbintas, jo dėka aš susidomėjau neįgaliųjų sportu – nusprendžiau pabandyti ir tikrai nesigailiu.
Didžiojoje Britanijoje vykusį Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatą stebėjo pilnas stadionas – apie 80 tūkstančių žiūrovų.Visas šis masiškas susidomėjimas fizinių sutrikimų turinčių žmonių sportu labai palaiko tokius sportininkus.
– Treniruodamas vaikus nejaučiate diskomforto?
– Aš tai nejaučiu. Gal tie, kas manęs nepažįsta ir mato tą mano judesio sutrikimą, nejaukiai jaučiasi. Bet iš tiesų ir ta trauma vis mažiau pastebima. Žmonės, kurie mane pažįsta, išvis jos nepastebi.
O šiaip, treniruoju vaikus taip, kaip ir anksčiau. Gal tik tiek, kad dabar jaunuosius sportininkus yra vis sunkiau sudominti, juos prisikviesti. Šiais laikais jaunimas randa kitokių užsiėmimų – kompiuterių, kompiuterinių žaidimų, visokių naujų technologijų. Aišku, negaliu sakyti, kad vaikų mažėja, bet jų atsidavimas sportui labai silpsta. Visi nori greitai ir lengvai visko pasiekti, visur būti pirmi, nugalėtojai. O jeigu tik truputį nepasiseka, iškart dingsta jų motyvacija. Tiesiog noras pasiekti gerų rezultatų stiprus, o į tai įdedamos pastangos ir darbas – minimalūs.
– Ar Šiauliuose neįgaliesiams sportininkams yra sukurtos sąlygos treniruotis?
– Dabar jau yra. Kol kas vienintelis su neįgaliųjų lengvosios atletikos treneris yra Deimantas Jusys, kuris Šiaulių mieste turi etatą dirbti su fizinių sutrikimų turinčiais sportininkais. Deimantas dirba Lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre. Būtent šis centras ir užsiima neįgaliųjų sportininkų sportine veikla, treniruotėmis.
– Ar fizinių sutrikimų turintys sportininkai sulaukia visuomenės palaikymo?
– Manau, kad rengiamos parolimpinės žaidynės ir parodo, kad dėmesys didėja. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vykusį Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatą stebėjo pilnas stadionas – apie 80 tūkstančių žiūrovų.
Visas šis masiškas susidomėjimas fizinių sutrikimų turinčių žmonių sportu labai palaiko tokius sportininkus. Tokio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato tikslas ir yra parodyti žmonėms su fizine negalia, kad jie gali sportuoti, gali išeiti į visuomenę, joje adaptuotis. Tai paskatinimas neužsidaryti tarp keturių sienų ir negalvoti, kad esi niekam tikęs. Reikia suprasti, kad ir turėdamas vienokią ar kitokią traumą gali gyventi normalų, visavertį gyvenimą. Tik reikia mylėti save ir stengtis.
– Kaip vyko jūsų pasiruošimas Europos neįgaliųjų čempionatui?
– Mano fizinis pasiruošimas yra labai ribotas – daug kažkokių svorių kilnoti negaliu. Bet, aišku, pasiruošimui dėmesį skyriau, galvojau, kaip patobulinti techniką, kaip viską padaryti. Tobulinau judesius, ieties metimą. Jau sakiau, kad prieš traumą, buvau daugiakovininkas, priklausiau Lietuvos rinktinei ir tai man tikrai padėjo pasiekti tokių gerų rezultatų.
– Ar tikėjote, kad neįgaliųjų čempionate iškovosite auksą?
Tikrai stipriai viršijau visas savo normas. Tokio didelio skirtumo niekas nesitikėjo, o ir favoritu laikytas ukrainietis gavo lengvą šoką. Jis atvažiavo laimėti, o auksą pasiėmiau aš.
– Žinote, tikrai vykau ten kažko tikėdamasis. Bet negalvojau, kad laimėsiu, nes ukrainiečio (to, kuris liko antras) asmeninis rekordas buvo žymiai geresnis negu mano. Būtent tas ukrainietis ir buvo laikomas šių varžybų favoritu. O likusieji turėjo varžytis dėl antros, trečios ir kitų vietų.
Nežinau, kaip man pavyko nusviesti ietį 50,81 m. Gal įgijau daugiau pasitikėjimo savimi pasiruošimo laikotarpiu, nes pamačiau, kad galiu ietį mesti stipriau negu prieš tai. Šiaip buvo rašoma, kad mano asmeninis rekordas yra 42 m, o per čempionatą, kaip jau ir minėjau, numečiau 50 m. Tikrai stipriai viršijau visas savo normas. Tokio didelio skirtumo niekas nesitikėjo, o ir favoritu laikytas ukrainietis gavo lengvą šoką. Jis atvažiavo laimėti, o auksą pasiėmiau aš.
– Kokie tolimesni jūsų planai?
– Na, pasvajoju dalyvauti kitais metais vyksiančiame pasaulio čempionate, nors kiekvienai valstybei, siunčiančiai savo sportininkus į šį čempionatą, yra skiriamas ribotas vietų skaičius. Jeigu mes Europos čempionate buvome 21-ieji, tai jau automatiškai mūsų šaliai yra skirtos minimum dvi vietos. Paskui tos vietos yra skirstomos ir pagal šalies dydį, ir visokius kitokius kriterijus – tiksliai visos tos sistemos net nežinau.
Bet žinoma, norėčiau patekti tarp tų geriausių, verčiausių atstovauti Lietuvai ir stengsiuosi to siekti. Taip pat prieš tokius čempionatus reikia vėl praeiti papildomą sveikatos peržiūrą, nes komisija gali bet kada iškviesti sveikatos patikrai. Kadangi mano koja nėra amputuota, tai ten tikrina, gal pasveikai, gal tas nervas atsistatė ir dabar jau gali funkcionuoti normaliai.
Žmonės su traumomis gali gyventi lygiai taip pat visavertiškai, tik nereikia bijoti išmėginti viską, ką tau siūlo likimas.
– Ką patartumėte fizinių sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms?
– Svarbiausia atsiminti, kad gyveni tik vieną kartą, ir tik jeigu kažką įmanoma daryti, būtinai tokia proga reikia pasinaudoti.
Negalima pasiduoti, prarasti viltį, reikia išbandyti viską ir to nebijoti. Čia kalbu ne tik apie sportą, bet apskritai ir apie gyvenimą.
Žmonės su traumomis gali gyventi lygiai taip pat visavertiškai, tik nereikia bijoti išmėginti viską, ką tau siūlo likimas. Į gimtuosius Šiaulius Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate dalyvavę atletai parvežė ne vieną žvilgantį medalį. „Reikia suprasti, kad ir turėdamas vienokią ar kitokią traumą gali gyventi normalų, visavertį gyvenimą, tik reikia mylėti save ir stengtis“, – teigė lengvaatletis J. Spudis.
