Vasarą 100 ir 200 metrų, o žiemą 60 ir 200 metrų distancijas bėgantis M.Grauslys sako, jog dažnai klaidingai atrodo, kad vedlys turi būti panašaus pajėgumo bėgikas kaip ir neregys. Iš tiesų yra naudingiau, kai vedliu yra žymiai pajėgesnis, greitesnis bėgikas.
„Paskutiniai mano vedliai jau buvo stipriai greitesni už mane ir tada žymiai lengviau dirbti. Tada aš galiu treniruotis be apribojimų ir maksimaliai atsiskleisti varžybose. Nes anksčiau yra buvę, kad aš tempdavau savo vedlį“, – pasakoja Kaune gyvenantis M.Grauslys ir priduria, kad sėkmingam duetui svarbiausia sąlyga yra, kad neregys atletas pasitikėtų savo vedliu.
Pagrindinė vedlio pareiga – užtikrinti, kad nematantis bėgikas niekur neatsitrenktų, nesusitraumuotų ir neužbėgtų ant kito žmogaus.
„Treniruočių metu ir apšilimą, ir pagreitėjimus darome, o manieže būna daug vaikų ir yra buvę atvejų, kad aš ant vaikų užbėgau, o dar su startukais. Vieni vedliai yra labiau rūpestingi, kiti mažiau pastabūs. Vedliui tenka didžiulė atsakomybė – vienas jis lengvai prabėgtų, o bėgdami dviese mes jau didesnį takelio plotį užimame“, – kalba M.Grauslys.
Jis prisimena atvejį, kaip dėl neapdairios klaidos prarado Europos čempionate iškovotos III vietos apdovanojimą.
„Varžybų metu vedlys turi bėgti šiek tiek priekyje, bet prieš finišo liniją turi prilėtinti, kad neregys pirmasis kirstų finišo liniją. Kad būtų užfiksuotas mano rezultatas, o ne vedlio. Per tokią klaidą esu praradęs III vietą Europos čempionate“, – iš patirties mokosi M.Grauslys.
Šuolyje į tolį – ilgesnė karjera
Kita M.Grauslio rungtis yra šuolis į tolį, čia jo asmeninis rekordas – 5,86 metrų. Nors, su žmona susilaukęs kūdikio, M.Grauslys buvo trumpam pristabdęs aktyvią sportinę karjerą, dabar lengvaatletis planuoja grįžti pas trenerį Alfonsą Buliuolį ir visas savo jėgas skirti būtent šuolio į tolį rungčiai.
„Privalumas toks, kad, jeigu leidžia sveikata, šuolį į tolį gali praktikuoti ir iki 40 metų amžiaus. Lengvoji atletika yra mano meilė, manau, kad dar galiu daug pasiekti šiame sporte treniruodamasis Kaune“, – sako M.Grauslys.
Neregiui sportininkui šokti į tolį padeda garsus skleidžiantis treneris.
„Man patogiausia įsibėgėti maždaug per 34–35 metrus nuo smėlio. Treneris stovi kvadrate, skirtame atsispirti, ploja rankomis, sako „taip, taip, taip“, aš bėgu į jo balsą ir paskutinę akimirką jis pasitraukia, o aš šoku. Kai po patirtos traumos mane buvo apėmusi baimė, kad neteisingai atsispirsiu, tada pradėjau skaičiuoti žingsnius: po 9–10 žingsnių atsispiriu ir šoku. Siauros smėlio dėžės man sukelia baimę. Didesnėje, 6–9 metrų pločio smėliaduobėje, mano rezultatai automatiškai būna geresni“, – pasakoja M.Grauslys.
Nauji golbolo entuziastai Kaune
Norėdamas kartu su žmona daugiau laiko pralesti su gimusiu sūnumi ir trumpam atsisakęs profesionalių lengvosios atletikos treniruočių, M.Grauslys prisipažįsta, kad jam iškart pradėjo trūkti bėgiojimo, įprastos fizinės iškrovos. Todėl jaunas vyras su kitais regėjimo negalią turinčiais bičiuliais prisijungė prie rugsėjį Kaune susiformavusios naujos golbolo (aklųjų riedulio) komandos.
„Pradėję lankyti golbolo treniruotes, iš pradžių, kol išmokome taisyklingos gynybos, nusibalnojome kūnus, į veidą su kamuoliu gavome. Per 10 metų lengvosios atletikos treniruočių manyje susiformavo ištvermė, staigumas, vikrumas – tai padeda ir žaidžiant golbolą. Esminis skirtumas, kad lengvojoje atletikoje varžybų rezultatas priklauso tik nuo manęs, kas man labiau priimtina, o golbole – nuo visos komandos“, – naujos sporto šakos patyrimais dalinasi M.Grauslys.
Kito nematančio sportininko Povilo Krapiko pakviesti, iš pradžių golbolo treniruotes Kaune lankė 10-11 žmonių, dabar liko 6 atkakliausieji.
Mąstydamas, kaip paskatinti kuo daugiau žmonių su negalia sportuoti, M.Grauslys pataria tiesiog nesėdėti namie, o eiti ir daryti.
„Suprantu, kad žmonės gyvena užsidarę su savais demonais, bet kai išeini ir pasportuoji – užplūsta energija. Man nuo mokyklos laikų atrodydavo, kad išėjus iš treniruotės diena iš naujo prasideda – jaučiuosi atsigavęs, energingas. Pamenu, kai buvau paauglys, Kaune veikė aklųjų ir silpnaregių sporto klubas „Mes“, jo vadovas mus užrašydavo ir į šaškių, šachmatų varžybas. Nors buvo aišku, kad dideliais šių sričių sportininkais netapsime, bet mums buvo smagu dalyvauti, buvome užimti“, – pasakoja nuo 10 metų regėjimą praradęs M.Grauslys.
Jis pats priklauso Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubui „Parolimpietis“, dar žmonėms su regėjimo negalia Kaune veikia sporto klubas „Sveikata“. Į regėjimo negalią turinčius žmones orientuoti sporto klubai veikia visuose didžiuosiuose šalies miestuose ir akliesiems bei silpnaregiams žmonėms siūlo plaukimo, lengvosios atletikos, šaškių ir šachmatų, šoudauno (aklųjų stalo teniso) treniruotes, kai kurie klubai ir golbolo bei dziudo užsiėmimus.
„Jeigu tik žmogus, turintis regėjimo negalią, parodys norą, šie sporto klubai jam tikrai pasiūlys įvairių sporto šakų“, – kuo daugiau žmonių aktyviai gyventi ragina neregys lengvaatletis M.Grauslys.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
