Paauglystėje bėgiojęs po gimtojo Sukūrių kaimo laukus, šiandien vaikinas gali pasigirti dalyvausiantis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Rugsėjo 27 d. legendiniame 42-ajame Berlyno maratone jis įvykdė olimpinį normatyvą (2 val. 17 min.): ilgiausią savo gyvenimo trasą – 42 km ir 195 m – nubėgo per trumpiausią iki tol pasiektą laiką – 2 val. 15 min. ir 34 sek.
Iš Berlyno kitą dieną po maratono grįžęs į Lietuvą bei Kauno miesto savivaldybėje išklausęs sveikinimo ditirambus, vis dar paprastas vaikinas iš Sukūrių kaimo prisėdo atviram pokalbiui. „Bijau bet kurią minutę pabusti iš sapno“, – prasitarė bėgikas
– Remigijau, ar galima teigti, jog nustebinote pats save?
– Išties. Vis dar negaliu patikėti tuo, ką padariau. Viskas susiklostė taip sėkmingai. Žinoma, negaliu paneigti posakio, jog kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu. Svajojau ir aš. Berlyno maratone dalyvavau trečią kartą. Jau praėję metai teikė vilčių ateičiai. Prieš startą buvau susikaupęs. Palaikymo komanda sakė, kad pirmuosius 5 kilometrus net atrodžiau piktas (juokiasi).
Bėgdamas pastebėjau, kad vis turiu rezervo. Stengiausi išlaikyti tą įgytą pliusą. Kas kilometrą sau kartojau: „Pakentėk dar vieną“. Nubėgęs 35 km jau patikėjau, kad galiu įvykdyti olimpinį normatyvą. Maratono metu nebuvo jokių „sienų“, sunkumų. Oras buvo idealus. Atidirbau kiekvieną kilometrą. Jei nori kažką turėti – turi aukoti.
Kas kilometrą sau kartojau: „Pakentėk dar vieną“.
– O kaip jautėtės naktį prieš didžiąją dieną?
– Sapnavau labai daug nesąmonių. Miegas buvo neramus – dažnai pabusdavau. Atsikėlęs ryte pasimankštinau ir pasakiau sau: „Remigijau, tai – tavo šventė. O šventes reikia švęsti“. Žinojau, ko atsistojau prie starto linijos. Tuo nuosekliai siekiau. Ėjau va bank ir man pavyko.
– Kokios mintys kamavo bėgimo metu? Kaip save motyvavote sunkiausią akimirką?
– Bėgant minčių būna daug. Bet nė vienos jų neužfiksuoji. Pamenu, jog sekmadienį trasoje Dievui pasižadėjau, kad jei jis man padės ištverti, suteiks jėgų, iki Naujųjų metų kartą per savaitę aplankysiu bažnyčią. Gal ir kvaila, bet pažadas suveikė.
– Priešingos mintys, nei prieš startą, tikriausiai apėmė tik ką finišavus ir suvokus, jog iškovojote kelialapį į olimpines žaidynes?
Buvo tikrų tikriausias kosmosas. Apsiverkiau. Kritau ant žemės ir ėmiau bučiuoti asfaltą.
– Buvo tikrų tikriausias kosmosas. Apsiverkiau. Kritau ant žemės ir ėmiau bučiuoti asfaltą. Emocijų buvo tiek daug, kad prie manęs priėjo savanoris ir paklausė, ar viskas gerai. Matyt, jis pagalvojo, kad man bloga. Turėjau atrodyti keistai, – lyg pakvaišęs.
Tuomet ėmiau ieškoti savo draugo. Susitikę verkėme abu. Vakare su palaikymo komanda išėjome pasivaikščioti. Grįžus į Lietuvą skaudėjo kojas. Tik po paros laiptai tapo nebebaisūs (juokiasi). Fiziškai jaučiuosi gerai, tačiau emociškai dar nesu atsigavęs.
– Palaikymo Berlyne nestigo?
Anksčiau manydavau, kad bėgimas – individualus sportas. Tačiau iš tikro tai – komandinis darbas.
– Tikrai ne. Sesė, kuri, beje, taip pat yra bėgikė, su draugėmis į Berlyną atvyko šeštadienį. Jos pasidabino marškinėliais su užrašais „Lietuva“ ir „Kančys“. Nustebino. Kartu buvo ir mano pirmasis bėgimo treneris. Trasoje turėjau 6-7 pagalbininkus. Daug kuo padėjo ir Berlyno lietuvių bendruomenė.
Anksčiau manydavau, kad bėgimas – individualus sportas. Tačiau iš tikro tai – komandinis darbas. Jei turi komandą – gali kalnus nuversti. Štai mano geras draugas Tomas Žilionis yra marketingo srities žinovas. Jis sukūrė projektą, kuris padėjo populiarinti bėgimą, pritraukė man rėmėjų, suvienijo nemažai žmonių.
– Dar vienas žmogus, kuris prisidėjo prie šiųmetės jūsų sėkmės, yra treniruočių partnerė, olimpietė Rasa Drazdauskaitė? Pasaulio lengvosios atletikos čempionate ji atbėgo pirma iš europiečių, pasiekdama aukščiausią kada nors tokio lygio varžybose lietuvių iškovotą (11-ąją) vietą. Gera būti šalia patyrusios vilkės?
– Su Rasa susipažinau prieš dvejus metus. Nuvykome į keletą stovyklų Slovakijoje, Italijoje. Nors esame skirtingos asmenybės, gerai sutariame. Kai tave kamuoja treniruočių nuovargis, įtampa, labai svarbu, kad šalia esantis žmogus būtų ramus. Mums užtekdavo ryte pasisveikinti ir stodavo, tarsi slapta susitarus, tyla. Nekvaršindavome vienas kitam galvos. Jai esu idealus treniruočių partneris. Kaip ir ji man. Nenusileidžiu Rasai bėgdamas, nuolat metu jai iššūkį.
– Nuo šiol esate tituluojamas geriausiu ilgų distancijų bėgiku Lietuvoje. Jūsų rezultatas – geriausias šių metų mūsų šalies maratono bėgikų pasiektas laikas. Tiesą sakant, geriausias jis nuo 2007 metų ir užima šeštą vietą Lietuvos istorijoje.
Tapote 15-uoju lietuviu lengvaatlečiu, įvykdžiusiu olimpinį normatyvą. Vis dėlto, iki Česlovui Kundrotui priklausančio 2 val. 12 min. ir 35 sek. Lietuvos rekordo kiek pritrūko. Sieksite jį pagerinti?
Ar galiu geriau? Parodys laikas.
– Apie rekordą negalvojau ir negalvoju. Ar galiu geriau? Parodys laikas. Brazilijoje 2016-aisiais lauks didelis karštis ir drėgmė. Reikės specialiai ruoštis.
– Berlyno maratone triumfavo Kenijos stajeris Eliudas Kipchoge'as (2 val. 4 min. ir 1 sek.). Nors dalyvavo jame per 41 tūkst. bėgikų iš 131 šalies, nugalėtoju, kaip jau tampa įprasta, tapo Afrikos atstovas. Ko europiečiams trūksta?
– Afrikiečių fiziologija kitokia. Ir gyvenimo būdas kitoks. Mes bėgdami kovojame dėl savęs. Siekiame įrodyti kažką sau. O jie kovoja už visą gimtąjį kaimą. Afrikiečiui maratonas – tai šansas pakeisti gyvenimą. Jis žino, jei laimės – visas jo kaimas bus aprūpintas.
– Savo dalyvavimą, o ir puikų pasirodymą Berlyno maratone skyrėte „Mums rūpi“ projekto globojamiems, su vėžiu kovojantiems vaikams.
– Mano svajonė buvo patekti į olimpiadą. Jų svajonė – nugalėti vėžį. Mano skausmas maratone laikinas. Jų – ne. Tie vaikai tokie nuostabūs. Nesugadinti, tyri. Juokauja.
– O kaip prasidėjo jūsų bėgiko kelias?
Dabar net nežinau, kuo būčiau, jei ne bėgiku.
– Prasidėjo jis pakankamai vėlai. Gimiau ir augau Sukūrių kaime, tarp Alytaus ir Prienų. Keldavausi šeštą ryto, prasibėgdavau, taip pažadindamas visą kaimą. Mokykla – už 6 km nuo namų. Prieš septynias jau būdavau joje. Pirmą kartą fizinio lavinimo treneris mane pastebėjo 11 klasėje. Per pamoką sparčiai nubėgau kilometrą. Vėliau laimėjau Alytaus rajonines varžybas. Taip viskas ir prasidėjo. Mano klasė buvo labai sportiška. Dėl to džiaugiuosi. Dabar net nežinau, kuo būčiau, jei ne bėgiku.
– Kiek laiko praleidžiate besitreniruodamas? Ir kur geriausia vieta bėgioti Kaune?
– Be abejonės, Panemunės šilas. Jei kas ten pasiklystumėte, skambinkite, surasiu (juokiasi). Išmaišiau jį visą. Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, nubėgu po 10-12 km. Jei ruošiuosi varžyboms, pusmetį prieš jas kasdien įveikiu po 30-40 km. Štai ir dabar su trenere išgersiu arbatos, eisiu prasibėgt ir vyksiu pas mokinius. Spalio 2-ąją laukia Lietuvos mokinių krosas. Reikia ruoštis.
– Baigėte Lietuvos sporto universiteto treniravimo studijas ir dvejus metus jau pats bandote atrasti būsimus olimpiečius. Dirbate Kauno sporto mokykloje „Viltis“. Nuo rugsėjo 27 d. būti autoritetu savo auklėtiniams bus lengviau? Juk juos treniruoja būsimas olimpiados dalyvis!
Ilgą laiką galvojau, kad būti treneriu – niekai. Paimi į rankas chronometrą, švilpuką, parėkauji ir viskas. Nė velnio.
– Galbūt kam ir tapsiu pavyzdžiu. Nežinau. Būtų malonu, jei kas susidomėtų bėgimu vien dėl manęs. Ilgą laiką galvojau, kad būti treneriu – niekai. Paimi į rankas chronometrą, švilpuką, parėkauji ir viskas. Nė velnio.
Kai auklėtiniai dalyvauja varžybose, matai, jog chronometras tavo rankose dreba. Labai išgyvenu už juos. Svarbiausia žinoti, kada būti griežtu, o kada – draugu. Stengiuosi nenutolti, sukurti pasitikėjimą. Prieš startą vienas kitam duodame „žaibus“. Smulkmena, bet labai svarbi psichologiškai. Kai kuriam nepasiseka, uždedu ranką ant peties.
– Auklėtinių gretose jau regite talentų?
– Tikrai taip. Viena mano bėgikė – Lietuvos čempionė. Latvei Marijai Jekobsonei – dvylika. Taip pat dirbu ir su mėgėjais „Kauno maratono klube“. Gausus jų būrys pasitiko mane oro uoste Lietuvoje. Taip susigraudinau. Auklėtiniai okupavo sveikinimais „Facebook“ profilyje.
– Taigi staiga tapote žvaigžde?
– Oi, tikrai ne. Išliksiu toks, koks esu. Vaikinas iš Sukūrių kaimo. Nematau, dėl ko čia reikėtų pasikelti. Ir toliau žadu dalyvauti Lietuvos bėgimuose.
