Sania draugų vadinamas planetos rekordininkas interviu „NY Times“ žurnalistui Davidui Gardneriui plačiau papasakojo apie šią geležinės ištvermės ir kūnui, ir protui reikalaujančią sporto šaką. Vaizdo skambučio metu A.Sorokinas buvo Vilniuje, o jiems susikalbėti padėjo Aleksandro brolis Maksimas, vertėjavęs iš savo namų Danijoje.
Aleksandras Sorokinas nuskuodė pirmąjį ratą per 5 minutes ir 40 sekundžių. Varžybos Tel Avive tik prasidėjo. Vienas geriausių ultra ilgų distancijų bėgikų pasaulyje per kitas 12 valandų tą patį 0,9 mylios (apie 1,45 km) ilgio ratą suko vėl... ir vėl... ir vėl. Jis nesustojo, kol įveikė 120 ratų ir pagerino du pasaulio rekordus.
Pakeliui į finišą jis visą laiką matė tuos pačius pastatus, tas pačias vandens stoteles ir ratu vėl ir vėl lenkė vis tuos pačius varžovus. Jam darėsi nuobodu, kaip dažniausiai nutinka tokiose mintis ir kūną varginančiose lenktynėse.
A.Sorokinas yra girdėjęs, kad kiti bėgikai tokiose varžybose tarsi pasineria į meditaciją, tačiau pats niekada nėra to patyręs. Savo jausmus bėgdamas jis apibūdina kaip „susitaikymą“.
„Paskutines valandas galima apibūdinti vienu žodžiu – kančia. Atrodo, kad laikas sulėtėja, o ratas vis ilgėja“, – teigė A.Sorokinas.
Savo kančias jis galiausiai iškeitė į du pasaulio rekordus, pagerindamas savo rezultatus – 100 mylių (160,934 km) nubėgo per 10 valandų 51 minutę 39 sekundes (buvo 11:14:56), o per 12 valandų nubėgtą atstumą padidino iki 110,23 mylios (buvo 105,82).
Visa tai jis pasiekė sunkiai protu suvokiamu tempu – viena mylia per 6 min. 31 sek. (vienas kilometras per 4 min. 4 sek.). Tai beveik tas pats, kas nubėgti keturis maratonus iš eilės greičiau nei per 3 valandas.
Bet A.Sorokinas mano, kad gali bėgti dar greičiau. Ir toliau.
