Maratonininkas, bėgęs 54 metus. 1912 m. Stokholmo olimpinėse žaidynėse dalyvavęs japonas Shizo Kanaguri nebaigė distancijos – jis pusiaukelėje pasijuto blogai ir nutraukė bėgimą. Jam padėjo prie trasos gyvenusi šeima.
S.Kanaguri buvo labai gėda, ir jis tyliai grįžo į Japoniją, nieko nepranešęs teisėjams. Šie, nežinodami, kas atsitiko japonui, kreipėsi į teisėsaugą, ir japonas daugiau negu 50 metų Švedijoje buvo laikomas dingusiu be žinios. Tiesa paaiškėjo daug vėliau. 1966 m. viena Švedijos televizija pasiūlė S.Kanaguriui, kuriam tada buvo 75 metai, baigti distanciją. Jis atvyko į Stokholmą ir finišavo. Taigi, trasą jis įveikė per 54 metus.
Maratonininkas, bėgęs basas. 1960 m. etiopas Abebe Bikila, į olimpinę delegaciją pateko paskutinę akimirką, kai dalyvauti negalėjo kitas bėgikas. Jis netgi neturėjo tinkamų bėgimui batų. Atvykus į Romą, kur vyko žaidynės, jam buvo pasiūlyta išsirinkti iš keleto porų, bet nei vienos poros dydis jam netiko.
A.Bikila nutarė bėgti basas – treniruodamasis jis dažnai taip darė. Jis ne tik bėgo, bet ir triumfavo – pasiekė olimpinį rekordą. Po varžybų, paklaustas, kodėl bėgo basas, jis atsakė: „Aš noriu, kad visas pasaulis žinotų, kad mano tėvynė, Etiopija, laimi ryžto ir heroizmo dėka“.
Maratonininkė, įveikusi distanciją kosmose. 2007 m. NASA astronautė Sunita L.Williams įveikė Bostono maratoną per 4 valandas 24 minutes. Tačiau įspūdinga tai, kad šį rezultatą ji pasiekė bėgdama kosmose ant bėgimo takelio tuo pačiu metu, kai vyko ir tikrasis maratonas.
Maratonininkas, važiavęs automobiliu. 1904 m. Sent Lujiso olimpinėse žaidynėse bėgikas Frederickas Lurzas po 15 km pasitraukė iš lenktynių. Jį paėmė automobilis, kuris turėjo jį nuvežti iki finišo, kurį F.Lurzas norėjo stebėti gyvai.
Tačiau po dar 15 km automobilis sugedo. F.Lurzas likusią atstumo dalį įveikė bėgdamas. Kai jis pasiekė finišą, organizatoriai pagalvojo, kad jis atbėgo pirmas ir pasiekė puikų laiką. F.Lurzas nusprendė, kad bus juokinga, jei jis neprisipažins. Tiesa išaiškėjo tik po medalių ceremonijos. Jis buvo diskvalifikuotas metams: norėta jį diskvalifikuoti visam gyvenimui, bet F.Lurzas sugebėjo įtikinti teisėjus, kad tikrai tiesiog norėjo pajuokauti.
Maratonininkas, gėręs brendį su žiurkių nuodais. To paties 1904 m. maratono nugalėtoju tapo Thomas Hicksas, tačiau jo pergalė irgi nebuvo visiškai švari. Jam dar bėgant jo treneriai jam davė išgerti brendžio su strichino sulfatu – žiurkių nuodais, kurie mažomis dozėmis stimuliuoja nervų sistemą. Prieš finišą jis jau buvo toks silpnas, kad treneriai jį prilaikė jam kertant finišo liniją.
Po varžybių T.Hicksas turėjo būti išneštas. Jei gydytojai dar stadione jam nebūtų suteikę pagalbos, tikėtina, jis būtų miręs.
Maratonininkai, turėję problemų su šunimis. 1904 m. maratonas pasižymėjo ir dar vienu keistu įvykiu. Jame varžėsi du afrikiečiai Len Taunyane ir Ian Mashiani, pirmieji juodaodžiai olimpinėse žaidynėse. Į JAV afrikiečiai atvyko ne tam, kad dalyvautų lenktynėse – jie buvo parodos Sent Lujise ekspozicijos, skirtos neseniai pasibaigusiam būrų karui, dalis.
L.Tauyane finišavo devintas. Tačiau, daugelio žiūrovų teigimu, jis tikrai galėjo parodyti geresnį rezultatą, jei jo pakeliui nebūtų užpuolę šunys. Bėgdamas nuo šunų, afrikietis daugiau negu kilometru nukrypo nuo trasos.
