– Virgilijau, neįprasta disko metiką matyti bėgiojantį. Įdomu, kiek įveikiate kilometrų?
– Nedaug – po 3–4 kilometrus. Man tai yra nemažai, tačiau palyginti su kitais – tai nedaug.
– Ar tai tokios jūsų atostogos?
– Ne, tai – įvadinės ištvermės pratybos. Tačiau sezonui dar nepradėjau rimčiau rengtis. Į darbą kibsiu, artėjant Naujiesiems metams – lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje.
– Lietuvoje dabar tikriausiai ilgiau užsibūsite?
– Iki Naujųjų metų tai tikrai niekur nevažiuosiu.
– Teko girdėti, kad šią vasarą buvote išvažiavęs žvejoti?
– Nuvažiuojame retkarčiais prie ežerų. Šiemet į žvejybą buvau susirengęs gal kokius keturis savaitgalius. Ir lengvosios atletikos sezono metu, ir po jo. Aš dar esu prastas žvejas. Žvejoju tiktai vasarą, daugiausiai su vyresniuoju sūnumi Martynu, kuriam žvejyba labai patinka.
Viena žvejyba prieš kokią savaitę buvo itin nesėkminga, visą dieną išbuvau prie ežero ir nepagavau nė vienos žuvytės. Tada nusirengiau ir ežere gerai nusimaudžiau. Vanduo buvo dar šiltas, negavau jokios slogos. Matyt, žinau, kur yra pašildytas vanduo (šypsosi …). Kur – nesakysiu.
– Koks jūsų didžiausias žūklės laimikis?
– Dideliais laimikiais Lietuvoje negaliu pasigirti. Esu ištraukęs gal kilograminę lydekaitę. Nesu užkietėjęs žvejys, man žvejyba – daugiau gražaus laiko praleidimas gamtoje. Man nesvarbu, ar aš pagaunu, ar ne. Žuvies galima ir parduotuvėje nusipirkti.
– Sūnui Martynui ar užkimba žuvyčių?
– Martynas daugiau pagauna, jis mane kartais pamoko, kaip reikia gaudyti. Sūnui nuo vaikystės patiko žvejoti, gal nuo kokių septynerių jis jau turėjo meškerę. Sėdame į mašiną su sūnumis Mykolu bei Martynu ir važiuojame į gamtą.
– Valgote savo pagautą žuvį?
– Dažnai žuvis mes paleidžiame, mums nėra svarbiausia žuvų prisigaudyti maistui. Mums patinka pats procesas.
– Ar jums įtemptas žada būti kitų metų sezonas?
– Taip susiklostė, kad šiemetinis mano sezonas nebuvo įtemptas. Gal daugiau gydžiausi nei sportavau, kitaip sakant, ilsėjausi. Kiti metai gal bus geresni. Treniruosiuosi maksimaliai, mano tikslai ir norai taip pat bus maksimalūs.
– Per Vilniaus gimnazijų atviras kroso varžybas, kurias rengė naujai įkurta Lengvosios atletikos asociacija, buvote garbingas svečias ir stebėjote varžybas. Ką galite pasakyti apie šį renginį?
– Jis buvo puikus, susirinko daug bėgikų. Kiek teko girdėti iš kūno kultūros mokytojų, varžybos buvo kitokios nei iki šiol vykusios. Gimnazistų laukė daug prizų. Tai – naujai įkurtos Lengvosios atletikos asociacijos nuopelnas. Tokių varžybų, tikiuosi, bus ir daugiau. Jaunimą, kuris ateina į tokius renginius, reikia kuo nors sudominti, kad jis pamiltų lengvąją atletiką.
Organizuoti tokius renginius nėra lengva, jiems reikia pinigų. Naujoji asociacija tikrai nebus konkurentė Lietuvos lengvosios atletikos federacijai. Asociacijos valdybos pirmininkas ir rinkodaros direktorius Algirdas Maldūnas yra ypač entuziastingai nusiteikęs pritraukti daugiau lėšų lengvajai atletikai, asociacija stengsis organizuoti masines, galbūt, kitokio lygio varžybas.
Nemanau, kad LAA veikla turėtų dubliuotis su federacijos veikla. Tai – papildoma injekcija į mūsų mėgstamą lengvąją atletiką.
