Aš nesivargindavau nieko aiškinti, nes tai nebūtų nieko pakeitę. Savo veikla norėjau įrodyti, kad net sėdint vežimėlyje galima gyventi laimingai“, – ištaria socialinių mokslų daktaras Kęstutis Skučas erdvioje Lietuvos sporto universiteto laboratorijoje.
Savo veikla norėjau įrodyti, kad net sėdint vežimėlyje galima gyventi laimingai
Pirmą kartą jis čia atvažiavo daugiau nei prieš dvidešimt metų ir tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje tapo pirmuoju studentu su judėjimo negalia. Tačiau nei dėstytojai, nei jo draugai studentai tada negalėjo įtarti, kad šis tylus ir ramus vaikinas vieną dieną užims ne tik docento pareigas Taikomosios biologijos ir reabilitacijos katedroje, bet ir antrąją vietą Atėnų parolimpinėse žaidynėse.
„Tai buvo stebuklas. Nuvažiavęs susirgau ir penkias dienas prieš startą praleidau lovoje su didžiausia temperatūra. Na, kokia galėjo būti forma? Logiškai mąstant, jokios... Bet aš pasirodžiau labai gerai, pagerinau Europos rekordą ir laimėjau sidabro medalį“, – Kęstučiui pasakojant apie 2004 m. parolimpines žaidynes, jo tamsios, beveik juodos akys tampa labai šiltos.
Toje antroje savo parolimpiadoje, būdamas trisdešimt septynerių, Kęstutis 50 m nugara S4 klasėje nuplaukė per 47,62 sek., nusileidęs tik pasaulio rekordą pagerinusiam meksikiečiui.
Pakeitęs baseiną stadionu, Kęstutis pradėjo ruoštis iš karto dviem rungtims – disko metimui ir vežimėlių 100 m lenktynėms.
Nors Kęstutis niekada nepakartojo šio laimėjimo ir nepriartėjo prie tada pasiektų skaičių, jis atstovavo Lietuvai visose vėliau vykusiose parolimpinėse žaidynėse. Dėl šį sezoną jį persekiojančių ligų ir uždegimų varžybos Rio de Žaneire galėjo tapti jo pirmąja praleista parolimpiada. Tačiau neįvykdęs normatyvo plaukimo rungtyje, Kęstutis nusprendė išbandyti jėgas lengvojoje atletikoje. Ir, savo paties nuostabai, pateko į penktąsias žaidynes savo karjeroje. Pakeitęs baseiną stadionu, Kęstutis pradėjo ruoštis iš karto dviem rungtims – disko metimui ir vežimėlių 100 m lenktynėms. Anot jo, pereiti į kitą sporto šaką nebuvo sunku, nes pagrindinis fizinis pasirengimas vyko prieš daugelį metų – tada, kai jis dar negalvojo apie profesionalų sportą.
Kitoks karas kariuomenėje
Vieną dieną jis nebegalėjo pajudinti kojos, todėl atskridęs jo tėtis, norėjęs padaryti staigmeną sūnui, turėjo greitai pakeisti šeimos planus ir organizuoti savo vaiko išgabenimą į Archangelsko ligoninę.
Būdamas devyniolikos Kęstutis išvyko tarnauti į Sovietų Sąjungos šiaurę. Po ilgų budėjimų Archangelsko srityje, kur temperatūra kartais siekdavo keturiasdešimt laipsnių šalčio, jis pradėjo jausti aštrius nugaros skausmus. Kelias savaites Kęstutis stengėsi išsigydyti juos kariuomenės medicinos punkte, kur pagrindinis jo vaistas buvo jodas. Tačiau laikas ėjo, liga progresavo, Kęstučio kūno kontrolė mažėjo. Vieną dieną jis nebegalėjo pajudinti kojos, todėl atskridęs jo tėtis, norėjęs padaryti staigmeną sūnui, turėjo greitai pakeisti šeimos planus ir organizuoti savo vaiko išgabenimą į Archangelsko ligoninę.
„Prieš operaciją dviejų kareivių pagalba aš dar galėdavau šiek tiek vaikščioti, nors ir nebevaldžiau vienos kojos ir vis blogiau jaučiau kitą. Tačiau po operacijos nejautra paplito iki pat pažastų. Būklė buvo tikrai siaubinga, bet dabar visi blogiausi dalykai išsitrynė iš atminties. Žinau tik, kad gydytojai tėčio klausdavo: „Ar jūs iki galo būsite, ar ne?“ – šią istoriją Kęstutis pasakoja ne pirmą kartą, todėl apie išgyventus įvykius kalba tokiu pat buitiniu tonu, kokiu galėtų kalbėti apie orą.
Ar čia medikai kalti, ar ne medikai – neaišku ir šiandien. Visaip gali galvoti, bet svarbiausia yra tai, kad aš ištvėriau šį pažeidimą.
Jis sako, kad operacija Archangelske buvo skirta pašalinti auglį stubure. Tačiau vėliau, nuskridus į ligoninę Sankt Peterburge, ten dirbantys gydytojai teigė, kad auglio ten galbūt net nebuvo, o tikroji skausmų priežastis – stuburo smegenų uždegimas. „Visokiomis versijomis apipinta. Ar čia medikai kalti, ar ne medikai – neaišku ir šiandien. Visaip gali galvoti, bet svarbiausia yra tai, kad aš ištvėriau šį pažeidimą“, – šypteli Kęstutis ir priduria, kad tuo metu vienas nebuvo – į Rusiją atskrido visa jo šeima su mažuoju broliuku, kuris labai prašė mamos nesakyti Kęstučiui, kad palatoje jam dažnai dreba keliai. Visi buvo šalia tol, kol kartu galėjo grįžti namo.
VISAS MULTIMEDIJOS PROJEKTAS APIE LIETUVOS PAROLIMPIEČIUS „GALIA NUGALĖTI“ – ČIA.
Neįprasta reabilitacija ir tėčio treniruokliai
„Patyrę traumą žmonės ir dabar dažnai yra nurašomi. Tačiau Sovietų Sąjungos laikais pamatyti lauke neįgaliojo vežimėlį buvo beveik neįmanoma. Man toks pyktis užvirdavo kai jausdavau, jog į mane žiūri ir galvoja, kad aš nieko negaliu. Todėl stengiausi sustiprėti, įrodyti sau ir kitiems, kad esu savarankiškas“, – Kęstutis tęsia pasakojimą ramiu žemu tonu, bet jo žvilgsnis tampa daug aštresnis.
Jis niekada nenorėjo, kad kiti žmonės jaustų jam gailestį, todėl grįžęs į Lietuvą pradėjo sportuoti nuo ryto iki vakaro.
Jis niekada nenorėjo, kad kiti žmonės jaustų jam gailestį, todėl grįžęs į Lietuvą pradėjo sportuoti nuo ryto iki vakaro. Kęstučio tėtis, tuo metu dirbęs staklių gamyklos viršininku, pats pagamino sūnui daugumą treniruoklių: vaikštynę, štangą, svarmenis. Sukūrė net dviratį, kurį Kęstutis mindavo rankomis, o tuo metu kiti pedalai judindavo jo paralyžiuotas kojas. „Visas kambarys buvo užstatytas šiais aparatais. O aš laiko neskaičiuodavau – atsikeldavau ir iškart eidavau į tą salę. Galiausiai pradėjau dirbti su nemažais svoriais, buvau išspaudęs 132 kg, o 50 kg štangą su pertraukomis iškeldavau po tūkstantį kartų. Tėtis buvo išsigandęs, kad pagamino per mažai blynų ir reikės pjauti daugiau“, – Kęstutis linksmai nusijuokia, prisiminęs, kad dėl išryškinto viršūtinės kūno dalies raumenyno netgi buvo gavęs Švarco vežimėlyje pravardę.
Tačiau net ir didžiausi laimėjimai prieš save treniruoklių salėje negalėjo išlaisvinti Kęstučio iš izoliacijos, kurioje jis atsidūrė patyręs traumą. Supratęs, kad fizinių jėgų jam jau užtenka, jis nusprendė vėl išeiti į lauką: „Įsivaizduoju, kaip sunku buvo žiūrėti į mane iš šono. Aš dar nemokėjau įveikti laiptinių, todėl pats atsisėsdavau ant kiekvieno laipto ir iš paskos tempdavau vežimėlį, kuris svėrė 20 kg“. Vis dėlto, kiekvieną dieną jo judesiai tapdavo vis greitesni bei tikslesni ir po kelerių metų Kęstutis pagalvojo, kad atėjo laikas kovoti ne tik su savimi, bet ir su kitais.
Pergalė, verta dešimt kartų mažiau
„Užsispyriau ir pradėjau daug važinėti vežimėliu. Kiekvieną dieną. Po 30–40 kilometrų kelkraščiu Karmėlavos link. Būdavo, kad per metus tik kartą praleisdavau neįveikęs to kilometražo. Ar lijo, ar snigo – visuomet važiuodavau. Pasitaikydavo visokių vairuotojų – tai lenkdavo ne ta puse, tai prie pat privažiuodavo“, – sako Kęstutis, prisiminęs savo nusiteikimą sportuoti po vienų iš pirmųjų varžybų. Tą kartą jis dalyvavo vežimėlių lentktynėse, tačiau pralaimėjo fiziškai silpnesniems, bet geriau judesių techniką įvaldžiusiems varžovams. Tačiau po metų, praleistų varžantis su automobiliais, vežimėlių lenktynėse Kęstutis nebepralaimėjo.
Labiausiai Kęstutį patraukė plaukimas, kuris nuvedė jį prie parolimpinių žaidynių sidabro. Bet net ir iškovojęs šį apdovanojimą, baigęs sportinę karjerą Kęstutis negaus valstybės pagalbos.
Apskritai, jis išbandė labai daug skirtingų sporto šakų – nuo sunkiosios atletikos iki stalo teniso. Tačiau labiausiai Kęstutį patraukė plaukimas, kuris nuvedė jį prie parolimpinių žaidynių sidabro. Bet net ir iškovojęs šį apdovanojimą, baigęs sportinę karjerą Kęstutis negaus valstybės pagalbos. „Pirmos ir antros vietos rezultatai visada būna šalia. Manau, kad jei baseinas būtų buvęs bent vienu metru ilgesnis, būčiau galėjęs pasivyti parolimpiados nugalėtoją, nes jis jau sėdo, o aš dar turėjau jėgų finišui. Tokie maži dalykai lemia labai daug – pagal mūsų įstatymus pirmajai vietai renta skiriama, o antrajai – ne“, – ištaria Kęstutis ir kiek vėliau priduria, kad jei jo sidabras būtų ne parolimpinis, o olimpinis, viskas būtų kitaip.
„Sunku pasakyti, koks turėtų būti požiūris į olimpiados ir parolimpiados medalius. Yra šalių, kur sportininkai vertinami vienodai – taip pat skatinami ir taip pat apdovanojami. Lietuvoje apie prioritetus kalbame nuo Atėnų žaidynių – jau tada vyko diskusija, kodėl parolimpiečiai už iškovotas prizines vietas gauna dešimt kartų mažesnes premijas nei olimpiečiai. Ar jie patys dešimt kartų mažesni, ar kaip čia yra?“ – Kęstutis nelinksmai nusišypso ir sako, kad nuo 2004 m. pasikeitė tik skirtumo dydis, bet ne požiūris – dabar parolimpiečiai gauna nebe dešimt, o septynis kartus mažesnes premijas.
Nuo 2004 m. pasikeitė tik skirtumo dydis, bet ne požiūris – dabar parolimpiečiai gauna nebe dešimt, o septynis kartus mažesnes premijas.
Nauji tikslai sename vežimėlyje
Neįgaliųjų sporto problemos nesibaigia pasiekimų vertinimais. Nepaisant to, kad Kęstutis treniruojasi be trenerio, jam vis tiek reikalingas pagalbininkas, kuris padėtų perlipti iš paprasto vežimėlio į sportinį, atsisėsti į aukštą disko metimui skirtą kėdę, atneštų nuskridusį įrankį, pamatuotų rezultatą.
Visas neįgaliųjų sportas laikosi iš grupelės entuziastų, kurie pasiekia rezultatų tik savo pastangomis.
Jo studentas Arnas Pečetauskas padeda profesoriui savanoriškai, tačiau, anot Kęstučio, sporto sistema negali remtis tokiais pagrindais: „Parolimpinis komitetas paremiamas tik prieš parolimpines žaidynes ir viskas tuo pasibaigia. Apskritai, visas neįgaliųjų sportas laikosi iš grupelės entuziastų, kurie pasiekia rezultatų tik savo pastangomis. Bet tai – vienadienis dalykas, o pažiūrėjus giliau matosi, kad daugelyje neįgaliųjų sporto klubų beveik nėra žmonių. Mūsų studentai, baigę taikomosios fizinės veiklos specialybę, dažnai negali dirbti neįgaliųjų treneriais vien todėl, kad šiai profesijai skirti keli etatai dažniausiai išdalijami saviems“, – baigęs mintį, Kęstutis nusisuka į langą.
Jis žino, kad šios problemos nebuvo išspręstos vakar, nėra išspręstos šiandien, bet juokiasi, kad gyventi lengviau manant, jog kas nors pasikeis rytoj. Kęstutis vis tiek ruošiasi varžyboms, dėsto studentams universitete ir treniruoja krepšininkų vežimėliuose komandą.
Šiemet ji pirmą kartą istorijoje užėmė antrąją vietą Europos čempionato B diviziono varžybose ir iškovojo kelialapį į aukštesnę lygą. Bet Kęstutis vertina ne laimėjimus, o visą procesą, todėl, net ir neturėdamas tinkamos įrangos, kiekvieną dieną stengiasi gerinti savo rezultatus. Jis ne tik mėto diską „Ąžuolyno“ aikštelėje, bet ir visuomet išsitraukia iš garažo seną sportinį vežimėlį, neturintį stabdžių bei sveriantį dvigubai daugiau nei jo būsimų varžovų. Ir nors jo ratai nusidėvėję, o važiuoti juo pavojinga, Kęstutis negali pats nusipirkti naujo vežimėlio, kurio kaina siekia 6 tūkst. eurų, todėl į treniruotę rieda jau įpratęs rizikuoti savo sveikata. Gatvėje jis beveik nebepastebi gailesčio praeivių akyse ir sako, kad požiūris į žmones su fiziniais sutrikimais Lietuvoje keičiasi. Nors, anot jo, dar kartas nuo karto neatsargiai mesta vaiko frazė „o, žiūrėk, invalidas važiuoja“ nubraukia didelę dalį nueito kelio.
Tačiau Kęstutis vis tiek niekada nenusimena, užsideda šalmą ir lekia savo pavojingu vežimėliu. Paklaustas, kaip jis gali būti toks užsispyręs, šypsodamasis atsako: „Reikia siekti visko, kas įmanoma. Ir kas neįmanoma. Tiesiog labai daug iš savęs pareikalauti ir padaryti tai, ko galbūt niekas iki tavęs nėra daręs.“ Ir trumpam nutilęs priduria: „Kad ir kas nutiktų, reikia džiaugtis šia diena ir niekada neišbraukti savęs iš gyvenimo“.
