Albi mieste Prancūzijos pietuose vykusiame Europos 24 valandų bėgimo čempionate debiutavusi V.Tomaševičienė juokauja norėjusi prieš sezono pabaigą gerai „išsitaškyti“. Tikslas pasiektas: ypač ilgų distancijų bėgikė išties atidavė visas fizines ir psichologines jėgas, tačiau tuo savo sezono nepabaigė. Nepraėjus nė savaitei po alinančio iššūkio, ultramaratonininkė vėl treniravosi vilniečių bekelės bėgikų pamėgtose Sapieginės kalvose.
Nė akimirkos poilsiui
Viktorija prisipažįsta, kad šešios dienos jai – gana ilgas laiko tarpas, privertęs pasiilgti bėgimo. Tiesa, paklausta apie treniruotės skaičius, moteris kuklinosi sakydama, kad šįkart įveikė vos dešimt kilometrų. Esą tokia distancija paprastai tėra apšilimas ir dėl tiek ji nė netraukia bėgimo batelių laukan.
Taigi pokalbio tema iškart pakrypo rekordinio bėgimo link. Ultramaratonininkė pasakojo visas 24 valandas bėgusi, ėjusi ir nė akimirkos nestabtelėjusi atsipūsti: „Strategijų yra daug ir įvairių. Vieni bėgo, po to ilsėjosi ir vėl bėgo. Aš visą laiką buvau ant kojų. Netgi valgydavau eidama. Žinojau, kad jei prisėsiu, taps tik blogiau – bus labai sunku išjudinti kojas. Bėgau, po kurio laiko kiekviename rate paeidavau po 10 metrų, vėliau – dar daugiau. Paskutinę varžybų valandą kūnas nebesuprato bėgimo judesio ir tiesiog protestavo, tad likusį laiką ėjau.“
Paklausta, kaip po tokių išbandymų pasikeitė supratimas apie paros sąvoką, vos prieš penkerius metus bėgimą atradusi V.Tomaševičienė šypteli, esą pavyko įsitikinti, jog per 24 valandas galima nuveikti kur kar daugiau.
Pavyzdžiui, nubėgti 195 kilometrus ir 199 metrus, kiek iki šiol nėra pavykę nė vienai mūsų šalies bėgikei. Maža to, bėgimas vyko kiek daugiau kaip kilometrą ratu po vietos sporto kompleksą besidriekiančioje trasoje, o Viktorija atvirai prisipažįsta nemėgstanti monotonijos ir ypač – stadionų.
Kitąkart startuotų lėčiau
Pirminis užsibrėžtas tikslas dar prieš varžybas buvo mažiausiai 170 km. Antraip, anot jos, nevertėjo net vykti į Senojo žemyno pirmenybes.
„Buvo labai gera diena. Tiesiog mano diena! Kartais per varžybas taip nutinka. Anksčiau tokiais dalykais netikėdavau, bet dabar žinau, jog taip tikrai būna. Atrodo, padarai viską, kaip reikia, bet kažkodėl vis tiek neišeina. Šįkart tiesiog pavyko“, – savo pasiektu rezultatu džiaugėsi pašnekovė.
Kada jos ima diktuoti, kad „jau viskas, tu pavargai ir turi sustoti“, moksliškai yra įrodyta, jog kūnas dar turi labai daug rezervų, iš kurių galima judėti pirmyn.
Tiesa, prieš varžybas sudėliotą planą bėgikė ateityje koreguotų. Šįkart ji varžybose startavo sau patogiu lėtu tempu, bet sako, jog reikėjo pradėti bėgti „nepatogiai lėtai“.
Kitas varžybinės strategijos punktas – maitintis tik tuo, kas išbandyta ir nori nenori, bet nustatytu laiku privalu valgyti. Ši dalis pasiteisino.
Tiesa, iki finišo likus dviem valandoms, skrandis ėmė „reikšti kaprizus“, o nuvargusios akys nebegalėjo žiūrėti į maistą, tad čia teko ieškoti kompromiso pačiai su savimi.
Makaronai atstojo tortą
„Visą varžybų laiką buvau sudalinusi šešių valandų atkarpomis. Jas įveikus apdovanodavau save makaronų porcija. Tai buvo mano „tortas“. Kitas tikslas buvo šimtas kilometrų, kuriuos nubėgusi leidau sau vieną ratą apeiti. Tą patį kartojau ir po 150 ir 170 km.
Sunkiausia buvo tarp šeštos ir dvyliktos valandos, kai ėmė lįsti į galvą negatyvios emocijos. Vis dėlto pavyko jų atsikratyti. Perėjau į tokią keistą, anksčiau nepatirtą būseną, kai nustoji kovoti su visais erzinančiais dalykais ir tiesiog pasileidi į savotišką tėkmę – bėgi ir nesigilini į tave supančią aplinką“, – pasakojo psichologiją studijavusi V.Tomaševičienė.
Nepaisant to, kad paskutinę valandą akis ėmė merkti ašaros, o kai kurie momentai prieš pat finišą apskritai išnyko iš atminties, bėgikė to pernelyg nesureikšmina.
Ignoravo smegenų signalus
Gali būti, kad patobulintos varžybų taktikos ir naujo pasiryžimo V.Tomaševičienei prireiks jau kitąmet. Ji svarsto apie galimybę startuoti liepos 1–2 dienomis Šiaurės Airijoje, Belfasto mieste vyksiančiame Pasaulio 24 valandų bėgimo čempionate.
„Žinau labai paprastą dalyką: smegenų pagrindinė funkcija yra apsauginė. Kada jos ima diktuoti, kad „jau viskas, tu pavargai ir turi sustoti“, moksliškai yra įrodyta, jog kūnas dar turi labai daug rezervų, iš kurių galima judėti pirmyn. Taigi stengiausi tiesiog ignoruoti smegenų siunčiamus impulsus“, – vieną savo ištvermės paslapčių atskleidė ultramaratonininkė.
Kaip pasiruošti parą trunkančiam išbandymui? Kas svarbiau – fizinė forma ar psichologinis nusiteikimas ir valia? Apie tai pašnekovė plačiau pasakoja šios savaitės radijo laidoje „Bėgikai.lt“. Ją įvairios radijo stotys transliuoja visoje Lietuvoje, o garso įrašus galima rasti to paties pavadinimo feisbuko paskyroje.