Nors „Coca Cola“ daugelio yra laikoma ne pačiu geriausiu pasirinkimu, tačiau pirmas dalykas, kurį išgirstu iš ultra bėgiko Vaido Žlabio, yra tai, kad būtent šis kaloringas ir daug cukraus turintis gėrimas, ilgų distancijų bėgikams yra tikras išsigelbėjimas.
„Šaulys pagal gimimo datą, karys iš pašaukimo, bėgikas iš idėjos“, – taip prisistato vienas iš jauniausių Lietuvos ultra bėgikų ir kuopos vadas 28-erių V.Žlabys. Vyras ultra distancijas bėgioja trejus metus ir džiaugiasi ne tik savo, bet ir bėgikų bendruomenės pasiekimais.
Šaulys pagal gimimo datą, karys iš pašaukimo, bėgikas iš idėjos.
D.Bičkūnienę jau galima laikyti veterane – ji bėga jau dešimt metų, o ultra distancijas pasirinko po to, kai iššūkio nebekėlė maratonai.
„Kai nubėgau 17 maratonų, pajaučiau, kad tai yra nuobodu – o kas toliau? Aštuonioliktas maratonas? Nebeįdomu. Tada ir pradėjau bėgti ultra distancijas. Mano pirma distancija buvo 68 kilometrai. Dabar jau esu dalyvavusi šešiose varžybose, kurios buvo ilgesnės nei 100 kilometrų. Ilgiausia – bėgimas aplink Monblaną – 168 kilometrai ir šešių dienų bėgimas per Alpes“, – laisvalaikio pasiekimus vardija 16 metų personalo vadove dirbanti moteris.
Ne geležiniai – trasoje valgo ir geria
Mažiau ilgų distancijų bėgimu besidomintiems žmonėms kyla įvairių klausimų – kaip galima ištisą parą bėgti ir nevalgyti, nemiegoti?
Kiekvienas privalo apskaičiuoti, kiek jam gali prireikti skysčių.
„Nesame geležiniai žmonės. Ultra bėgimai skiriasi nuo maratonų, į kuriuos žmonės ateina lengvai apsirengę, tik su sportiniais bateliais. Čia yra reikalavimai, ką reikia neštis su savimi – mobiliosios priemonės, vanduo, šiltesni rūbai ir maistas. Ir tai tikrai yra reikalinga.
Teko dalyvauti varžybose, kuriose prieš keletą metų mirė du žmonės. Jie tiesiog sušalo, nes užėjo pūga. Jie nebuvo pasirengę ir sušalo likus 10 minučių iki finišo. Niekada nežinai, kas gali nutikti. Trasoje kas 10 ar 20 km yra paruoštos maitinėlės, kuriose gali gauti maisto. Asortimentas priklauso nuo regiono. Kai kur duoda ir vyno. Atrodo, keista, bet viskas priklauso nuo valstybės, kurioje bėgame“, – pasakoja dešimtyje ultra bėgimų jau dalyvavęs V.Žlabys.
Bėgikas pabrėžia, kad kiekvienas privalo apskaičiuoti, kiek jam gali prireikti skysčių. Jis bėgdamas 130 kilometrų Gran Kanarijoje išgėrė 21 litrą skysčių, o Danguolė per 168 kilometrus išgėrė vos tris litrus skysčių.