Ruslano tėvas – kazachas, mama – lietuvė, o gimė jis, anot jo paties, pačiame gražiausiame pasaulio mieste Sankt Peterburge, gyvena Šilutės rajone, Vilkyčiuose. „Būtent Vilkyčiuose ir pradėjau bėgti savo pirmuosius kilometrus. Tiesa, tai buvo ganėtinai vėlai, kai man jau buvo 16-a. Prieš tai žaidžiau krepšinį, atstovavau rajono jaunučių rinktinei. Deja, ten savęs nerealizavau, o miestelio lengvosios atletikos treneris pakvietė bėgioti, po savaitės nuo atsisveikino su krepšiniu jau dalyvavau rajono pirmenybėse. Pradžioje bėgdavau kilometrą, pusantro, du kilometrus su kliūtimis. Tačiau bėgant laikui pamačiau, kad šios distancijos man per greitos ir per trumpos. Tad ėmiau bėgti penkis, dešimt kilometrų, vėliau – ir maratoną.”
Baigęs vidurinę mokyklą Ruslanas realizavo vaikystės svajonę – įstojo į kunigų seminariją. „Dar bėgiodamas treniruočių draugams sakydavau, jog būsiu kunigas. Žinoma, jie juokėsi. Natūralu, jog žmogiškai mąstysenai suderinti sportą ir dvasininkystę labai sunku. Pradėjęs studijuoti bėgiojau ir toliau, tačiau keletą metų tiesiog nedalyvavau varžybose. Į viešumą grįžti nusprendžiau tik sužinojęs apie ultramaratoną Nida–Būtingė. Buvau pasiilgęs specifinio varžybų jausmo, tad vieną šaltą žiemos dieną pradėjau ruoštis būtent šiai distancijai. Žinojau, kad tai labai rimtas iššūkis ir lengva nebus, tačiau pasiryžimas su kiekviena diena vis augo, jaučiau tiek pasitikėjimą savo jėgomis, tiek paties Dievo palaiminmą.”
Kaip parodė tolesni įvykiai, Ruslanas neklydo – įveikęs 101 kilometrą per 7:27,16 valandos, jis tapo nugalėtoju, už nugaros palikdamas kur kas labiau patyrusius ultramaratonininkus (oficialus geriausias Ruslano geriausias rezultatas, bėgant be pertraukos, kuri buvo sportininkams keliantis per marias – 8:18,52 valandos). „Buvo sunku, tačiau tai išliko kaip nepakartojami įspūdžiai, kurių nepamiršiu visą gyvenimą. Malonu ir tai, kad po šio starto išsipildė dar viena svajonė – atstovauti Lietuvai tarptautinėse varžybose. Esu patriotas, todėl tai man reiškė labai daug.”
Ko gero, daugeliui įdomu, ką bėgikas galvoja bėgdamas tokią ilgą distanciją. Tad ar Ruslanas skaičiuoja kilometrus, ar mąsto ir apie kitus egzintencinius dalykus? „101 kilometras – ne 800 metrų, todėl bėgdamas tokią distanciją spėju apgalvoti daugybę dalykų. Nuo tokių, kaip jausiuos dar po dešimties kilometrų, iki to, ką veiksiu vakare po varžybų. Pačioje bėgimo pradžioje tų minčių galima sakyti visai nėra, tik grožiesi gamta. Na o tarkim, kokiam 85 kilometre tų minčių atsiranda, tačiau tai jau tikras kratinys ir jos būna nelogiškos. Atvirai sakau – tuomet vienas kilometras atrodo kaip 10 distancijos pradžioje. Gal kai kam bus sunku suvokti, bet bėgimas man dažnai būna kaip malda. Bėgdamas, kaip ir maldoje, pasilieku tik su savimi, todėl dažnai sportuodamas ir pasimeldžiu. Noriu būti ne tik kūno, bet ir dvasios atletu. Ir visada turėjau norą įrodyti, kad galima tai suderinti.”
Ultramaratono metu galima buvo pastebėti, kad Ruslanas į trasą išbėgo be jokių specialių žinių apie ultramaratono ypatumus. „Kai pamačiau, ką naudoja kiti bėgikai, pasidarė truputį gėda – aš nebuvau matęs nei specialių pratimų, nei specialių medikamentų. Tiesa, vėliau džiaugiausi, kad galiu puikiai bėgti ir be to. Iki šiol nenaudoju jokių papildų, mat studentui finansinės galimybės to tiesiog neleidžia. Valgau daug burokėlių, augau kaime ir esu pripratęs prie natūralių produktų ir paprastumo”.
Sena tiesa byloja, kad apginti iškovotą titulą yra gerokai sunkiau nei iškovoti. Kaip jaunasis bėgikas ruošiasi titulą ginti šių metų birželį? „Net nežinau, ar pasaulyje ultramaratonininkai treniruojasi stadione. Bet esu vienas iš jų – nedažnai turiu galimybių bėgioti miške ar pajūry. Neskaičiuoju nubėgtų kilometrų, tiesiog kasdien bėgu pusantros valandos, kilometrui skirdamas apie 4 minutes. O specialaus pasiruošimo konkrečiam bėgimui nėra. Visiškai sutinku, kad bus daug sunkiau, dabar slėgs psichologinė įtampa, kurios praeitais metais nejaučiau. Tačiau labai tikiuosi, kad po finišo turėsiu galimybę nubėgti papildomą kilometrą ar du apsijuosęs trispalve.”
Ar R.Seitkalijevui nekyla noras išbandyti jėgų ir stadione? „Jei nuoširdžiai, nelabai tikiu savo dideliais laimėjimais stadione. Ten vyrauja didelis greitis, kurio man trūksta. Neseniai varžybose stadione bėgau 10 kilometrų ir nubėgęs distanciją supratau, kad galėčiau lygiai tokiu pat tempu ją nubėgti dar kelis kartus. Vyrai stadionuose mane sutryptų į miltus. Tačiau noras bėgti stadionuose yra. Jei tik bus galimybė, vasarą bandysiu bėgti ir kurią nors olimpinę rungtį.”
Dažnoje nuotraukoje Ruslanas matomas su gitara. Ar tai užuomina, kad būsimasis kunigas gali išbandyti naujas veiklos sritis? „Ne, gitara yra mano gyvenimo meilė”, – sako būsimasis kunigas ir Nidos ultramaratono laimėtojas.
