Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ savininką Rolandą Kazlą matome beveik 20 metų. Ir teatre, ir televizoriaus ekrane, ir... bėgimo take. Taip, bėgimo take. Ir gana dažnai. Jis – bėgimo klubo „Na, pagauk!“ narys. Neseniai Rolandas su kitais Lietuvos bėgimo mėgėjais dalyvavo tradiciniame jonaviečių bėgime ir 12,5 km distancijoje savo amžiaus grupėje užėmė devintą vietą.
Trasą R. Kazlas bėgo laisvai, ilgu žingsniu. Po finišo jautėsi gerai, lyg tų 12,5 km ir nebūta. Kartu su atbėgusiais sportininkais aktorius pridavė numerį ir gavo atminimo medalį. Atsigėrė arbatos ir besišnekučiuodamas su bėgimo entuziastais ėjo Kūno kultūros ir sporto centro link.
– Rolandai, ar seniai bėgiojate?
– Šeštus metus. Bėgioju reguliariai, per savaitę turiu tik vieną laisvą dieną – pirmadienį, kai nedirba teatras, todėl ir aš ilsiuosi. Einu į pirtį. Kur bėgioju, nesakysiu, dar kas patykos – žinot, šiais laikais apšvietimas išjungtas (šypsosi – aut. past.). Kita vertus, ir grybautojas neišduoda gerų vietų, jas pačiam reikia susirasti.
– Kiek tenka stebėti jonaviečių bėgimą, visą laiką rungtyniaujate ir jūs. Ar šis bėgimas – vienas jūsų mėgstamiausių?
– Jis man labai patinka, tai vienas masiškiausių bėgimų. Po žiemos bėgikai vėl susirenka kartu, tad jonaviečių bėgimas – lyg naujo sezono atidarymas. Visi pasirodo, kiek jie per žiemą patobulėjo, ar į kitą pusę „nutobulėjo“. Tikrai labai smagu – gera trasa ir varžybų organizacija. Man patinka šis bėgimas.
– O jūs ar galite teigti, kad per metus patobulėjote?
– Pasirodžiau panašiai kaip ir praėjusiais metais. Šiemet pasiekti geresnį rezultatą gal šiek tiek sutrukdė priešinis vėjas. Bėgau puse minutės lėčiau nei pernai, tačiau vis dėlto labai panašiai. Žinot, oras orui nelygus. Prieš porą savaičių netoli Varšuvos neblogai pasirodžiau pusės maratono trasoje (1 val. 25 min.).
– Po įtemptos darbo dienos teatre bėgimas jums tikriausiai didelė atgaiva?
– Tai laikas, skirtas sau. Juk bėgioti nesunku. Sunkiausia apsivilkti sportinę aprangą ir išeiti į lauką. O tada viskas labai paprasta. Jei bėgioji, būtinai reikia išbandyti save ir per varžybas. Jose būtina dalyvauti. Kai pasijunti labai stiprus ir pasitikintis gyvenime, pabandyk bėgti iš visų jėgų. Kad ir 12,5 km, kaip šiandien padariau aš.
Iš karto pamatai, ir Dievulis parodo, koks esi silpnas, kiek daug dar reikia dirbti. Tai labai naudinga ir sveika, iš karto, kaip sakoma, tave nuleidžia ant žemės. Po aktyvaus poilsio vėl gali kibti į darbus. Po bėgimo kitaip jaučiuosi ir scenoje.
– Kiek kartų per metus dalyvaujate varžybose? Ar bėgimus iš anksto planuojate?
– Per dažnai dalyvauti varžybose nerekomenduojama. Per mėnesį reguliariai stengiuosi dukart išbandyti jėgas, per metus apie 30 kartų stoju prie starto linijos.
– Ar bėgimas – sunki lengvosios atletikos rungtis?
– Kiekvienam pasakius, kad reikės bėgti ilgą distanciją, išgirsti atsakymą: „Oi, siaubas". Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau turbūt pačią sunkiausią lengvosios atletikos rungtį – ilgus nuotolius.
– Kokią pačią ilgiausią distanciją gyvenime esate įveikęs?
– Jos dar nesu įveikęs, dar bėgu – tai yra gyvenimas. Kol kas esu pusiaukelėje.
– Ar kada nors susigundysite nubėgti, tarkim, 70 km nuotolį?
– Kam reikia? Manau, kad maratonas – tai distancija, skirta žmogui maksimaliai save išbandyti. Kita vertus, o kodėl nepabandžius bėgti dar toliau? Tarkim, 100 km, kai tau... sukaks 100 metų.
– Kiek kartų esate įveikęs klasikinį maratoną?
– Šešis kartus. Pastarąjį kartą dalyvavau Vilniaus maratone. Kiekvienais metais stengiuosi įveikti po vieną maratoną. Šiais metais irgi turiu planų, galvoju gal net du kartus bėgti po 42 km 195 m – pavasarį ir rudenį. Jeigu, žinoma, nesutrukdys traumos ir darbai, jei leis sveikata.
Visiems bėgimo entuziastams noriu palinkėti kuo didžiausios sėkmės nugalint save ilgoje bėgimo distancijoje.
