Vaikystėje krepšinio treniruotes lankęs Raivydas ir šiandien gali įspūdingai įkrauti į krepšį, tačiau dabar jis savo gerbėjus džiugina šuoliais per kartelę. O ji keliama į tokį aukštį, kad mažiau besidomintiems šia sporto šaka sunku patikėti, jog tai apskritai galima padaryti tiesiog atsispyrus nuo žemės. Geriausias Raivydo rezultatas – 2,31 m.
Su lengvaatlečiu, šuolininku į aukštį R. Staniu kalbėjomės apie jo kelią į šį sportą, didžiausius džiaugsmus ir nusivylimus, apie sau keliamus aukštus reikalavimus ir didžiausius karjeros tikslus.
– Savo srityje dabar esi geriausias Lietuvoje. O kas lėmė, kad tapai būtent šuolininku į aukštį?
– Vaikystėje išbandžiau ne vieną užklasinės veiklos būrelį – tiek sporto, tiek kitų užsiėmimų. Būdamas maždaug 11–12 metų lankiau krepšinio būrelį. Eidamas namo iš jo užsukdavau ir į lengvosios atletikos treniruotes. Buvau lieknas, vienas iš aukščiausių ir pagal kūno sudėjimą labiausiai tikau šuoliui į aukštį. Sudalyvavau Lietuvos vaikų čempionate ir iš karto užėmiau pirmą vietą. Kadangi čia taip gerai sekėsi, gavau daugiau dėmesio nei krepšinio treniruotėse ir tuomet apsistojau ties šia sporto šaka.
– Bet Lietuvoje ji tikrai nėra viena iš populiariausių...
– Dėl to yra truputėlį liūdna, nes šuolis į aukštį – labai intriguojanti ir azartiška lengvosios atletikos rungtis. Kiekvienose varžybose, kai kartelė keliama vis aukščiau ir aukščiau, įtampa auga vis labiau, todėl dalyviai kaskart turi pademonstruoti vis didesnę psichologinę koncentraciją ir maksimaliai mobilizuoti savo kūną.
Šuolis į aukštį – labai intriguojanti ir azartiška lengvosios atletikos rungtis.
Dažnai važiuoju į įvairias komercines varžybas užsienyje – ten kaskart apsilanko bent jau po kelis šimtus žmonių, kurie puikiai praleidžia laiką: palaiko plojimais šuolininkus prieš šuolį ir kiekvieną kartą lieka ta intriga pakėlus kartelę į naują aukštį – pavyks ar nepavyks įveikti.
Deja, Lietuvoje dažniausiai tiek žiūrovų nesulaukiame, o ir komercinių varžybų beveik nėra. Tikiuosi, laikui bėgant tai pasikeis.
– Lietuvos rekordas yra 2,34 m. Tavo asmeninis geriausias pasiekimas – 2,31 m. Ar esi užsibrėžęs įveikti jau 23 metus nepajudinamą Rolando Verkio rekordą?
– Mano tikslai – visada patys aukščiausi. Kiekvienose varžybose iš savęs reikalauju maksimumo. Bet toks jau yra sportas, kad ne visada pavyksta įgyvendinti tai, ką esi užsibrėžęs. Konkurencija didžiulė ir kiekviena mikroskopinė klaidelė gali kainuoti labai daug. Todėl nelabai mėgstu kalbėti, apie konkrečius aukščius, vietas, laimėjimus.
Bet, žinoma, būčiau labai laimingas jei galėčiau pagerinti Lietuvos rekordą. Manau – tai realu. Šiemet skaičiau spaudoje paties R. Verkio pasisakymą, kad jis tiki, jog galiu tai padaryti. Tai įkvepia.
Svarbiausios varžybos šiemet – rugpjūtį vyksiantis Europos lengvosios atletikos čempionatas Ciuriche
– Dabar intensyviai rengiesi vasaros sezonui. Koks svarbiausias startas laukia šiais metais?
– Be jokios abejonės, svarbiausios varžybos šiemet – rugpjūtį vyksiantis Europos lengvosios atletikos čempionatas Ciuriche, Šveicarijoje. Prieš dvejus metus būtent Europos čempionate pasiekiau savo asmeninį rekordą ir laimėjau sidabro medalį. Praeitais metais nepavyko pasiekti jokių įsimintinesnių pergalių.
Dėl šių dviejų priežasčių į Europos čempionatą važiuosiu labai motyvuotas. Beje, dabar jaučiuosi kaip niekad gerai tiek psichologiškai, tiek fiziškai, todėl, jei tik nesutrukdys kokia nors trauma, tikiuosi Europoje ir vėl pasirodyti gerai.
– Nepaisant to, kad tenka nuolat plušėti sunkiose treniruotėse, mėgsti aktyviai leisti laisvalaikį.
– Šiuo metu rašau magistro darbą – netrukus baigsiu studijas Lietuvos sporto universitete. Kuo daugiau laiko noriu skirti ir savo draugei. Todėl laisvalaikio užsiėmimams daug laiko neturiu, ypač dabar. Bet taip, mėgstu jį praleisti gana aktyviai. Vos tik ištaikau progą, griebiu meškerę ir traukiu žvejoti. Taip pat neseniai susidomėjau buriavimu. Daug dėmesio skiriu savo mitybai, todėl kai tik galiu – pats gaminu maistą, stengiuosi naudoti sveikus ir ekologiškus produktus.
– Savo kūno mankštinimui skiri išties daug laiko ir pastangų. Sakyk, gal treniruočių metu įgytus įgūdžius teko pritaikyti ne tik varžybose, bet kasdienybėje?
– Na taip, visokių situacijų yra buvę, teko ne kartą ir per tvorą, ir per automobilį peršokti (šypsosi).
