Atrado savo rungtį
Į sportą Dianą tėvai atvedė tada, kai mergaitei tebuvo ketveri. „Natūralu, nelabai net prisimenu, kaip ten viskas buvo. Bet žinau, kad be sporto savęs lyg ir neatsimenu“, – kalbėjo perspektyvi trišuolininkė.
Iki devynerių metų D.Zagainova lankė gimnastiką, tada treneriai pastebėjo, kad mergaitė turi gerą koordinaciją, gerus duomenis lengvajai atletikai, todėl nusprendė ją pervesti būtent ten. „Labiausiai tai skatino tėtis, nes jautė, kad ten turėsiu didesnių perspektyvų ir jo nuojauta neklydo“, – pasakojo atletė.
Labiausiai tai skatino tėtis, nes jautė, kad ten turėsiu didesnių perspektyvų ir jo nuojauta neklydo.
Trišuolio rungtį Diana pasirinko ne iš karto – iš pradžių treneriai mergaitei pasiūlė išmėginti šuolius į tolį. „Tiesą sakant išbandžiau daugelį rungčių – ir bėgiojau, ir į aukštį šokau, tačiau iš pradžių apsistojau ties šuoliais į tolį“, – prisiminė sportininkė.
Paskutinis ir lemiamas sportinės karjeros posūkis įvyko tada, kai D.Zagainova sulaukė 16-os. „Vėlgi tai buvo trenerio pasiūlymas, atsižvelgiant į mano sudėjimą, fizinius duomenis, galimybes ir perspektyvas. Džiaugiuosi, kad tas pokytis įvyko, mane labai palaikė tėvai, o šią rungtį pamilau vos pradėjusi. Supratau, kad tai tikrai mano sportas“, – ryžtingai kalbėjo Lietuvos jaunimo čempionė, pabrėždama, kad atrasti būtent savo rungtį yra bene svarbiausias dalykas.
Milžiniškas palaikymas
Dianos, kaip ir dažno profesionalaus sportininko, paauglystė prabėgo ne draugų susibūrimuose ir naktiniuose pasisėdėjimuose, o manieže. Paklausta, ar kildavo pagundų viską mesti ir pagaliau gyventi „kaip visi“, atletė neslėpė, kad silpnumo akimirkų buvo. „Nors bendraklasiai ir draugai mane tikrai palaikė, tuo, kad sportuoju, ypač žavėdavosi berniukai, tačiau pagundų nutraukti treniruotes vis tiek kildavo“, – atviravo trišuolininkė.
Už tai, kad liko čia, kur šiuo metu yra tikra, kad ir turi būti, Diana labiausiai dėkinga tėvams ir treneriui Andrejui Tolstiksui bei jo žmona – Irina Krakoviak-Tolstiks. „Visų pirma tėvai ir išugdė tą meilę sportui. Jie niekada iš tiesų nevertė sportuoti. Ne kartą yra sakę, kad jei tikrai nenoriu, per prievartą treniruotis nereikia. Vis dėlto, pagarba jiems, savotiškas nenoras pasakyti, kad gal mesiu, ir padėjo atlaikyti tą paauglystės lūžį. Nebijau pasakyti, kad toks buvo, nes būtent po jo galutinai ir supratau, kad mano kelias tikrai yra sportas ir tikrai trišuolio rungtis. O kai jau tai supratau, labai įkvėpė ir treneris su žmona, kurie nuolat mane labai smarkiai palaiko“, – kalbėjo sportininkė.
Savotiškas nenoras pasakyti, kad gal mesiu, ir padėjo atlaikyti tą paauglystės lūžį.
Tėvų palaikymas atletę lydi nuo pat ketverių iki dabar. Tėtis, anot Dianos, kai tik gali, ateina ir į varžybas palaikyti gyvai, mama – rečiau. „Mama yra labai emocionali, kaip ir aš.
Ji mane matydama gali ir apsiverkti, todėl nenorėdama man sukelti įtampos lieka namuose. Visus čempionatus, kuriuose dalyvauju, šeima seka per televizorių, jei rodo. Žinau, kad po starto grįžusi į tribūną visada rasiu mamos žinutę“, – juokiasi trišuolininkė.
Kalbėdama apie tai, kad vaikų polinkiui į sportą bene didžiausią įtaką ir turi tėvai, Diana vėl pamini savo tėvus. Pastarieji tęsia pradėtą tradiciją – sportininkės mažoji sesutė, kuriai vos septyneri, jau trejus metus lanko gimnastiką. „Vaikams labai svarbu yra pavyzdys, palaikymas. Kokias vertybes skiepija tėvai, tokie yra ir vaikai. Jei patys tėvai yra aktyvūs, labai domisi sportu, jį skatina, vaikui tikrai mažiau pagundų laiką leisti tiesiog veikiant nežinia ką. O jei šeima sportuoja kartu, vaikui tai įstringa dar labiau“, – kalbėjo D.Zagainova.
Motyvuoja pasiekimai
„Kas motyvuoja? Manau, labiausiai žmogų motyvuoja pasiekimai. Kai tu ilgai dirbi, ir galiausiai atėjus laikui pasieki norėtą rezultatą – euforija didžiulė“, – apie įkvėpimą pasakojo sportininkė.
Dar prieš metus vienas didžiausių D.Zagainovos tikslų buvo nušokti 13 metrų. Įgyvendinti šį siekį sportininkei pavyko jau šių metų pradžioje. Toks rezultatas jaunai sportininkei Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) taurės varžybose tarp moterų leido užimti antrą vietą. „Prisimenu tada atvykau į varžybas su jausmu, kad tikrai tai padarysiu. Jaučiau, kad galiu. O kai iš tiesų pavyko, nemeluosiu, gal dvi dienas vaikščiojau su šypsena. Kaip tai gali nemotyvuoti?“ – retoriškai klausė sportininkė.
Apie jau pasiektus rezultatus Diana kalba noriai, tačiau ateities siekių taip drąsiai įvardinti nenori. „Man patinka pačiai žinoti tikslą, padaryti ir tada ką nors sakyti.
Kitaip tariant – įrodinėti darbais, o ne žodžiais“, – tikino po kelių savaičių į pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionatą vykstanti sportininkė. Nors sklando gandai, kad medalį Diana tikrai turėtų parvežti, ji tepasako, kad labai stengsis.
Galiausiai paklausta, ar svajoja apie olimpiadą, D.Zagainova tikina, kad patekti tarp pasaulio geriausiųjų, matyt, viliasi kiekvienas profesionalus sportininkas. „Kaip minėjau, žadėti nieko nenoriu, bet galiu pasakyti, kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad startuočiau 2020-ųjų olimpiadoje“, – emocingai kalbėjo vienas perspektyviausių Lietuvos trišuolininkių.
