 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Vaida Žūsinaitė su treneriu Romu Sausaičiu |
Dvidešimt vienerių metų alytiškė į lengvąją atletiką atėjo sąlyginai „vėlai“ – būdama 17 metų, tačiau jau po dviejų metų ėmė skinti Lietuvos čempionatų laurus. „Nuo pat vaikystės buvau judri, su berniukais kieme žaisdavau futbolą. Kuomet buvau penktoje klasėje, fizinio lavinimo mokytojas pakvietė sudalyvauti miesto pirmenybėse 0 jas laimėjusi užsidegiau noru treniruotis ir pusę metų tai dariau. Vėliau mečiau, mat namų darbai buvo svarbiau. Tačiau esu dėkinga mokytojui Raimundui Sorokai, kuris visokeriopai skatino bent retkarčiais pabėgioti. Taip mane pastebėjo lengvosios atletikos treneris Antanas Naruševičius, kuris ir pakvietė prisijungti prie jo grupės“, – savo vingiuotą kelią į lengvąją atletiką prisimena Vaida. – Prisimenu, treneris vis skambino ir klausė, kada ateisiu į treniruotę – vis atsakydavau kad po savaitės. Artėjo varžybos ir likus savaitei iki jų pasirodžiau stadione. Tačiau daugiau dėl to, kad susipažint su aplinka. Tuomet be jokių didelių pastangų patekau į Lietuvos jaunių čempionatą ir ten užėmiau 4 vietą. Štai tada ir pagalvojau, o kaip sektųsi, jei treniruočiaus pastoviai. Štai taip dešimtos klasės pabaigoje „užsikabinau“ už rimtų treniruočių.“
Daugeliui turbūt įdomu, kokius atstumus ilgų nuotolių bėgikai nubėga treniruotėse ir ar jie patys tuos skaičius žino? „Anksčiau skaičių nesižymėdavau – tik paskutiniu metu užsirašinėju ne vien, kiek nubėgau, tačiau ir susikonspektuoju visas treniruotes. Per dieną nubėgu iki 28 kilometrų, per mėnesį – iki 500.“
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Vaida Žūsinaite |
Apie nuolatines sportininkų palydoves traumas – „Kadangi sportuoju neseniai, pagrindinė problema yra keliai. Jie tiesiog dar nepratę prie didelių krūvių. Pavyzdžiui pernai tikėjausi labai gero sezono, buvau jam pasirengusi. Tačiau pačioje vasaros pradžioje pradėjo skaudėti vieną koją – kuomet stengiausi ją pasaugot, gerokai didesnis krūvis teko kitai kojai – bėgiojau per skausmą. Ir kas keisčiausia, vienose varžybose su didžiausiu skausmu nubėgus 3000 metrų, kitą dieną treniruotėje Druskininkuose nubėgus 15 kilometrų viską kaip ranka nuėmė.“
Iš praeities startų jaunajai bėgikei labiausiai įstrigo 2004 metais vykusi tautinė Olimpiada Klaipėdoje bei Suomijoje vykęs Baltijos ir Šiaurės šalių čempionatas. „Klaipėdoje bėgau po kelio skausmų ir geriausiu atveju tikėjausi atbėgti ketvirta. Tačiau likus 100 metrų iki finišo aplenkiau paskutinę varžovę ir nugalėjau – buvau „be proto“ laiminga. O Suomijoje buvo atvirkščiai – mane paskutiniame rate aplenkė viena sekunde – iki šiol sąžinė pagraužia, kad galėjau labiau pakentėti.“
2009 metų vasaros sezonui V.Žūsinaitė ruošėsi JAV. „Su treneriu R.Sausaičiu ir kolege Ž.Balčiūnaite už Atlanto praleidome beveik 3 mėnesius, dalyvavau ne vienose kontrolinėse varžybose. Man, kaip neturinčiai stažo bėgikei, tai buvo sunki stovykla, tačiau joje įgijau daug patirties – teko bėgti labai skirtingomis oro sąlygomis, net griūti trasoje.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Vaida Žūsinaitė ir Živilė Balčiūnaitė |
Živilė ir yra mano sportinis idealas, tad ateityje tikrai noriu bėgti ne 5 ar 10 kilometrų, o būtent maratoną. Tikiuosi, iki 2012 metų Olimpiados Londone jam jau būsiu pasiruošus, tada ir pabandysiu. O pagrindinis šio sezono startas – liepą Kaune vyksiantis Europos iki 23 metų čempionatas. Tikiuosi jame startuoti tiek 5000, tiek ir 10000 metrų distancijose. Šis čempionatas namuose, Lietuvoje, tad norisi pasirodyti kuo geriau ir nepadaryti gėdos. Visi sportininkai tikrai deda labai daug jėgų pasiruošimui ir nori, kad renginį išvystų kuo daugiau žmonių – ne kiekvienais metais pasitaiko tokia proga – stengtis ne tiek dėl savęs, kiek dėl visos valstybės. Anksčiau priklausiau Šaulių sąjungai, tad laikau save Lietuvos patriote – kuomet dalyvauju varžybose ne Lietuvoje, atiduodu visas jėgas, mat atstovauju šaliai. Net kuomet bėgu traumuota, žinau, jog negaliu sustoti distancijos viduryje ir nefinišuoti, kad ir koks laikas bebūtų.. Kai kiti manim tiki, aš ir pati pradedu labiau tikėti, kad galiu pasiekti daugiau. Visada širdy jaučiuosi lietuve ir alytiške. “
Ir pabaigai, kad negalvotumėte, jog visos Vaidos mintys – vien bėgimo takelis, pavardinsime ir kitus sportininkės pomėgius, kurie gali nustebinti bet ką. „Mėgstu piešti, tačiau tam reikia daugiau laisvo laiko. Rašau eilėraščius – tiek tuomet, kai būnu labai laiminga ir užsidegusi bėgti, tiek tada, kuomet liūdna. Kuomet pagalvoju, kad mano gyvenimas – kaip bėgimo takelis, kyla minčių. („...Mano gyvenimas – tai takas./ O gal tiksliau – takelis. Bėgimo.../ Vingiuotas jis, viltim nusėtas/ Nusivylimais ir prakaitu aplietas...“ ). Beje, tokių minčių kyla net ir treniruočių metu, gludinant eilinį asfalto kilometrą – tuomet pasibaigus treniruotei visų pirma ieškau popieriaus lapo. Varžybų metu mintys visai kitur, reikia galvot apie rezultatą. Mėgstu fotografuotis (tai todėl, kad labai mėgstu maivytis – net turėjau minčių studijuoti aktorystę) ir fotografuoti. Anksčiau viename žurnale dalyvavau kuriant komiksus. Dar mėgstu šokti ir dainuoti – tiek viena, tiek ir kompanijoje.“
