 |
| LAF nuotr./Agnė Orlauskaitė |
Penkta pernai vykusiame Europos U-23 čempionate likusi bėgikė atsakė į kelis klausimus apie pasirengimą naujajai rungčiai.
– Ar visų moterų, tarp jų ir sportininkių, genuose užprogramuotas noras puoštis aukštakulniais bateliais?
– Manau, kad taip. Kiekviena moteris nori atrodyti patraukliai, būti pasitempusi ir sulaukti malonaus vyrų dėmesio. Pažįstu net ir kovinių sporto šakų atstovių, kurios laisvalaikiu mielai avi aukštakulnius, nors tai ir nėra pati patogiausia avalynė.
– Kokią avalynę avėdama jautiesi geriau – bėgimo startukus ar aukštakulnius?
– Be abejonės, renkuosi startukus! Juk sportuoju jau daugiau nei 10 metų, su startukais bėgioju beveik kasdien, o aukštakulnius tenka apsiauti gana retai... Aišku, startukai skirti bėgioti stadione, bet juk ten ir praleidžiu daugiausia laiko. Aukštakulniais aviu tik ypatingomis progomis.
– Būsimą bėgimą bandysi laimėti ar svarbiausia dalyvauti?
– Aišku, kad bandysiu laimėti! Toks jau tas sportininkų charakteris. Tai ne mano rungtis, todėl, kaip pavyks, taip, bet bandyti siekti aukščiosios vietos reikia visada.
– Kiek centimetrų siekia aukščiausių batelių, kuriuos galima rasti tavo spintoje, kulniukas?
– 11 centimetrų! Net pati to nežinojau, todėl teko ieškoti ne vien batelių, bet ir liniuotės.
– Kuo skiriasi bėgimas stadione ir miesto gatvėmis stebint miniai žiūrovų?
– Skirtumas – labai didelis. Aš – sprinterė, mano stiprioji pusė – 400 metrų distancija, todėl esu pripratusi bėgti takelyje, kuriame esu viena. Ilgesnius nuotolius sportininkės bėga bendru taku, todėl reikia ir pasistumdyti, pakovoti dėl vietos takelyje. Bėgti miesto gatvėmis yra apskritai neįprastas dalykas lengvaatlečiams, išskyrus maratono bėgikus. Manau, bėgant stadione lengviau susikaupti, o bėgant miesto gatvėmis turėtų užplūsti didesnis azartas.
– Ar iki šiol esi dalyvavusi tokiuose masiniuose renginiuose?
– Ne, kol kas tokiuose renginiuose dalyvauti neteko. Startas Vilniaus maratono bėgime su aukštakluniais man bus debiutinis.
– Kiek laiko skirsi pasirengti šiam bėgimui?
– Kiek jo liks po paskutinių vasaros sezono startų, tiek ir skirsiu. Juk negaliu rizikuoti prieš suplanuotus startus. O jei laiko liks nedaug, gal ir taip nepražūsiu, pasirengimo pakaks.
– Kelerių metukų būdama pirmą kartą pasimatavai mamos aukštakulnius?
Manau, tuomet buvau kokių penkerių, tiksliai nepamenu – mama turėjo labai daug gražių batelių, tad vis knietėdavo jais pasipuošti.
